Kad ir kokiais šiuolaikiškais apsimestume ir bandytume žengti koja kojon su į Lietuvą ateinančiomis gastronomijos naujienomis, širdies gelmėse mes vis tiek liekame lietuviai. O daugelis lietuvių savęs neįsivaizduoja be bulvinių patiekalų.
Tad norėdamas parašyti eilinę maitinimo apžvalgą ir ieškodamas, kur nueiti papietauti, aš jau buvau išsigryninęs kriterijus, pagal kuriuos ieškosiu restorano, verto šios savaitės apžvalgos. Ir pagrindinis kriterijus buvo lietuviškų patiekalų propagavimas.
Net ir žinodami, kad po bulvinių patiekalų, kad ir kaip gerai jie būtų paruošti, mums, Katinams, eilinį kartą sustos skrandis ir teks gerti virškinimą gerinančius vaistus, mes aukojame sveikatą tik tam, kad populiarintume lietuvišką virtuvę.
Atmetus jau aplankytas vietas, iš likusių pasirinkimas Klaipėdos rajone nėra didelis, bet vieną visgi mums pavyko rasti.
Tad miegantis Klaipėdos senamiestis ir Teatro aikštėje įsikūręs „Etno dvaras“.
Stengiuosi restoranuose lankytis tokiu laiku, kuomet juose būna mažiausiai klientų. Iš asmeninės darbo patirties galiu pasakyti, kad savaitgaliais restoranai labiausiai apkrauti būna nuo 13:30 iki 15:00 valandos. Tą laikotarpį mes dar vadiname šeimų su vaikas valandomis. Valanda ar dvi gamtoje – o tada visi išalkę lekia į restoranus.
Norėdami sulaukti daugiau padavėjų dėmesio ir didesnės virėjų meilės darbui, apsilankėme prieš tą laikotarpį, kada restorane prasideda konvejerinė gamyba, kai kokybę į antrą planą nustumia noras greičiau pagaminti užsakymus ir pamaitinti salėje triukšmaujančią alkanų žmogeliukų armiją.
Apsilankymo laiką paminėjau specialiai, kad nebandytumėt mano pastabų „nurašyti“ klientų gausai. Mūsų apsilankymo metu restorane buvo užimti dar du staliukai.
Padavėjo profesionalumą labai lengva nustatyti apsikeitus su juo vos keliais sakiniais. Tai, kad mus aptarnaus mergina, neišmananti šio amato, aš supratau jai vos padėjus meniu. O kai pasiteiravus apie šefo desertą išgirdome, jog jo jau nebėra, spėjau, kad ji dar ir melagė.
Kam meluoti, jog desertai jau pasibaigę, jei jūs ką tik spėjote atsidaryti? Nebent šefas gamina po vieną ar du desertus per dieną. O iš tiesų greičiausiai mūsų apsilankymo dieną šefas buvo ne nuotaikoje ir tiesiog pasakė: šefo desertų šiandien nebus.
Nors ir taip aišku, kokia tvarka turėtų būti patiekiami patiekalai, visgi užsakydamas padavėjai užsiminiau, kad silkę pataluose norėtume matyti prieš sriubas.
Bet pirma gavę sriubas, o jas valgydami sulaukę silkės pataluose, supratome, kad šioje maitinimo įstaigoje galioja konvejerio principas, ir jis įjungtas nepriklausomai nuo to, yra žmonių ar nėra. Taip ir įsivaizduoju užrašą virtuvėje ant sienos: „Pagaminom – nešat, nesuvalgė – naujus patiekalus dedat ant stalo ir ramiu veidu nueinat. Patys kalti, kad lėtai valgo. Čia ne dailės muziejus, kad sėdėt prie lėkštės išsižiojus ir grožėtis.“
Jei jau bandome imituoti restoraną, kuris propaguoja lietuviškus patiekalus, tai gal tų tradicijų reiktų laikytis ir ruošiant patiekalus? Mano nuomone, nepakanka aprengti padavėjas tautiniais rūbais ir prikabinėti ant sienų lietuviškų nuotraukėlių ar paveiksliukų.
Raugintų kopūstų sriuba su kiaul. šonkauliu – 3,35€
Norisi, kad ir raugintų kopūstų sriuba atitiktų tas tradicijas. Tai, kad lėkštės centre ilsėjosi sultingas šonkauliukas, manęs nė kiek nepaguodė nors jis ir buvo skanus. Aš norėjau sriuboje matyti kepintus spirgučius, kurie sriubai suteiktų bent kažkokio skonio, nes naivu tikėtis, kad tai padarys šonkaulis. O ir bulvės, sudėtos į pačią sriubą, tiktų nebent tiekiant sriubą namuose. Restorane su tautiniu konceptu norėtųsi šalia sriubos atskiroje lėkštėje matyti porą virtų bulvių su lupena.
Šaltibarščiai – 3,95€
Tirštoki šaltibarščiai su subalansuota rūgštele buvo daug įdomesni nei prėska raugintų kopūstų sriuba. Akį badė tik gruzdintuvėje apkeptos bulvės. Abejoju, kad seniau šaltibarščius į stalą nešdavo su tokiomis bulvėmis.
Silkių sluoksninys pataluose – 5,35€
Kaip ir minėjau, mums dar valgant sriubą buvo patiekta silkė pataluose. Šioje kompocizijoje aš pasigedau daugiau silkės, lyginant su kitais patiekalo ingredientais. Jos šiame bokštelyje buvo tik viename kamputyje. Gal žuvį turėjo kompensuoti žirneliai, kurie, vertinant tradicinę receptūrą, išvis neaišku kokio velnio užklydo? Bet visumoje skanios salotos, ir jei ne silkės stoka, būtų be priekaištų. Sakyčiau, net žirneliai derėjo.
O dabar grįžkime prie aptarnavimo. Mūsų apsilankymo dieną salėje darbavosi penkios padavėjos. Gal tiksliau – ne darbavosi, o tiesiog trynėsi prie baro, kol klientų nebuvo gausu. O tuo metu akivaizdžiai ant mūsų stalo į šoną pastumtos sriubų lėkštės bei salotų lėkštė nesulaukė jokio jų dėmesio.
Dažnai pagiriu, kai matau jog padavėjai dirba neskirstydami staliukų į savo ar kitų. Matydami nešvarius indus ant gretimų staliukų, jie juos nurenka, taip padėdami kolegoms. Šiame restorane tokia praktika svetima.
Atnešusi bulvinius patiekalus ir matydama į šalį nustumtas lėkštes, padavėja perklausė: o sriubas išnešti? Net iš vėžių išmušė, bet gerai, kad susilaikiau, nes į kvailą klausimą norėjosi atsakyti: ne, sėskit šalia ir pabaikite jas.
Tiesa, jai buvo nežinoma ir tokia frazė, kaip: „Ar buvo skanu?“
Pirma, kas krito į akis žvelgiant į bulvinius patiekalus, tai papuošimas žirnių daigais. Man asmeniškai gražu. Bet nežinau, kurioje gastronomijos knygoje rašo, kad cepelinus ir bulvinius blynus puošti tais daigais galima, o va vėdarus – nerekomenduojama.
Juokas juokais, bet jei puošiate, tai puoškite visus bulvinius patiekalus, nors man asmeniškai lietuviškiau žiūrėtųsi ant cepelinų pabarstyti smulkiai pjaustyti krapai ir svogūnų laiškai.
Žvelgdamas į patiektus mums padažus prisiminiau, kaip su padavėja aptarėme, jog prie bulvinių patiekalų bus patiekta grietinė ir spirgučiai atskirai.
Bet matyt iš tingumo virtuvėje sudrėbė grietinę ir spirgučius į padažinę. Kadangi dažnai lankausi „Etno dvaro“ restoranėlyje Kaune, tai turėdamas su kuo lyginti, įkeliu nuotrauką, kaip tiekia padažus prie cepelinų Kaune.
Etno dvaras, Kaunas, PC Molas
Skanūs cepelinai, gal kiek sausoka malta mėsa, bet visumoje skonis geras, ir atvedę čia svečius nepatirsite gėdos.
Tradiciniai dičkukuliai – 5,95€
Bet va vėdarai sausoki, toks jausmas, kad tik tik šildyti mikrobangėje. Gal žinodami, kad nuo gėdos jų neišgelbės net saulėgrąžų daigai, jų ir nebedėjo. Galima būtų visa tai nurašyti sezoniškumui, tai yra tam, kad bulvės jau senos.
Bulviniai vėdarai – 6,95€
Bulviniai blynai lyg patvirtino senų bulvių tematiką. Sausoki, ir net pamiršta maišant tarkius įberti prieskonių ar tiesiog bent druskos.
Bulviniai blynai – 5,75€
Pamiršau paminėti naminę girą. Čia ji nuostabi, ir ji viena iš tų priežasčių kodėl verta būtų čia sugrįžti.
Naminė gira 0,3l – 1,55€
Tad jei jūsų nebaugina prastas aptarnavimas, jei nesate priekabūs bulvėms raugintų kopūstų sriuboje ar nepasigesite joje spirgučių, o gal dar nebaugina ir prieskonių stoka, tada apsilankyti čia verta.
Šį kartą su skausmu širdyje vieną iš „Etno dvarų“ vertinu 3/5. Ir tikiuosi, kad dar sezonui neprasidėjus ir Klaipėdos neužplūdus kruiziniams laivams, šis restoranas susiims ir pasitaisys. Nes šlubuojantis aptarnavimas tiesiog akis bado. O ir virtuvėje atsipalaidavimas prideda tik minusų.
