Sako, kad pyktį lengviausia suvaldyti mintyse suskaičiavus iki dešimties. Patikėkite manim – prieš rašydamas šią apžvalgą aš skaičiavau iki tūkstančio, ir ne vieną dieną, kol pagaliau sėdau rašyti.
Tačiau tebesu piktas, ir net labai. Liūdna, kai vieta, kuri turėtų reprezentuoti Vilnių, jam daro gėdą. Bet apie viską nuo pradžių.
Nežinau, kas man rekomendavo apsilankyti restorane „Belmontas“, bet prisiminęs tą žmogų kaip tikras lietuvis jam atsilyginsiu su kaupu. Greičiausiai jį nusiųsiu į Salantų „Pakalnutę“, arba Šilutės „Rambyną“. Tegul patiria tą „džiaugsmą“ kuriuo buvo nuspalvintas mano savaitgalis.
O dabar nuo pradžių.
Puikus oras, temperatūra virš dvidešimties, saulutė ridinėjasi žeme – net neįtikėtina, kad balandžio mėnuo. Puikiai nusiteikę atvykome papietauti į restoraną „Belmontas“. Įspūdingi statiniai, sudarantys šio restorano kompleksą bei gražiai sutvarkyta aplinka – kiekvienam žmogui tai yra tai, ko reikia nuostabiam savaitgaliui praleisti. Bet tik ne Riebiam katinui.
Man geras savaitgalis negalimas be naujų potyrių pietaujant, tad pasigrožėję puikia aplinka prisėdome papietauti lauko terasoje. Nuliūdino tai, kad mūsų staliukai nebuvo skėčiais apsaugoti nuo saulės. Gal prasidėjus vasarai juos išneš į lauką, o dabar leidžia svečiams kiek pasilepinti saulės spinduliais? Tiesa, didesni šešiaviečiai stalai tokią prabangą, kaip skėtis, turėjo, bet jie visi buvo rezervuoti didesnėms kompanijoms.
Atnešti meniu labiau priminė Robinzono Kruzo užrašus, kuriuos jis užsikišęs už diržo plukdė iš salos savo pasigaminta valtimi. Jei skaityčiau dienoraščio originalą, tikrai nekreipčiau dėmesio į tai, kad jis suglamžytas, bet aš vartau restorano meniu. Ar tai buvo pirmasis ženklas – bėgti? Gal, bet tada mes jo nesupratome.
Ateidamas priimti patiekalų užsakymų padavėjas atnešė ne tik iš anksto užsakytus gėrimus, bet ir stalo įrankius. Pasakiau, kad jis nekoks ekstrasensas, mat neįdėjo sriubos šaukštų – be antrųjų patiekalų planavome užsisakyti ir sriubos. Konvejeris, pagalvojau klausydamasis padavėjo pasiaiškinimų.
Cepelinas – 2,70 euro
Užsakydami cepeliną tikėjomės jį gauti po sriubos kartu su kitais pagrindiniais patiekalais, bet padavėjas kažkodėl pagalvojo, kad tai bus karštas užkandis, tad jį mūsų teismui atnešė pirmą. Atrodė jis nuostabiai, bet tuo viskas ir pasibaigė. Skonio nulis. Tarkiai sausoki, jų daug, o mėsos – mažai, ir ji be skonio. Todėl padavėjui ir uždaviau klausimą, kuris mane kamavo bandant valgyti cepeliną: ar tai ne pusfabrikatis?
Atsakymas mane nustebino. Pasirodo – ne, bulvės cepelinams tarkuojamos vietoje. Paprašiau perduoti virtuvei, kad juos verdant daugiau meilės įdėtų. Cepelinas yra geras ne tik tada, kai išvirtas nesuplyšta ir išlaiko formą – jis turi būti ir skanus.
Mažesnių puodelių kavai už espreso puodelius nėra, kaip nėra mažesnių lėkščių sriubai už mums atneštas. Nebūtų priekaištų mažam kiekiui, jei jis bent būtų vertas pagyrų.
Jūs tik įsiskaitykite: „Pūčkorių barščiai“. Koks didingas pavadinimas ir kokia apgailėtina taip pavadinta sriuba! Jos net barščiais vadinti negalima. Eilinė burokėlių sriuba, skysta ir beskonė, kokios pilstomos valgyklose ir kainuoja daugiausiai iki 1 euro, o čia už juos prašoma 3,50.
Pučkorių barščiai – 3,50 euro
Žuvienėje bent jau buvo pora lašišos gabaliukų, dėl ko ją galima vadinti žuviene. Kadangi tai buvo dienos sriuba, prie jos nebesikabinėsiu.
Dienos sriuba (žuvienė) – 2,50 euro
Tai tiek trumpai apie sriubas – nesinori plėstis rašant apie nieką. Tad pereikime prie kito – nieko.
Pagrindiniai patiekalai nuliūdino dar labiau. Katinienei atneštas lašišos kepsnys pasižymėjo gausiu ryžių kalnu ir vargana daržovių pasiūla. Gal triušį ir nudžiuginsite tais keliais salotų lapais, bet tik ne žmogų, ir dar restorane. Tad patiekalas buvo atiduotas padavėjui ir paprašyta išnešti jį atgal į virtuvę.
Vilnios dovana – 11,50 euro
Kol virtuvėje sprendė, kaip pagražinti lašišos kepsnį, aš susitelkiau į man patiektą kepsnį „Bajoro užgaida“. Įspūdingas pavadinimas vertas tikrai daugiau, nei kaina, įrašyta meniu – 16,90 euro. Už patiekalą tokiu pavadinimu reikėtų prašyti mažiausiai 30 eurų. O jei pakeistumėt „bajoro“ į „karaliaus“, manau, galėtumėt nesigėdydami imti ir visus 50 eurų. Bet čia yra vienas „bet“. Žmogus moka ne už pavadinimą, o už lėkštės turinį. Tad pažiūrėkime, ką jūs man patiekėt.
Bajorų užgaida – 16,90 euro
Nespėliosiu, kuri tai avies dalis – ilgas mėsos gabalas, susuktas slepiant į vidų kremzles ir kraujagysles, vargiai buvo mentė. Valgyti jį sekėsi sunkiai. Bandžiau pjaustyti ir stumdyti į šonus tas kremzles, bet prisiminęs skambų patiekalo pavadinimą, pasikviečiau padavėją ir liepiau nunešus į virtuvę paklausti, ar su avienos kepsniu viskas gerai.
Kol padavėjas sprendė bajoro klausimus, aš susikoncentravau į sugrąžintą lašišos kepsnį, papildytą salotomis. Žinote, ką man visa tai priminė? Ne kokio nors restorano virėjo darbą, tikrai ne. Labiau priminė vaikystės viešnages kaime, kai mes mažyliai pietaudavome lauke, o pritrūkę ko lėkdavome pas močiute į namą. Ir ji mums ūkiškai priraikydavo pomidorų ir agurkų. Trumpai tariant – pasigedau meilės. Graudu buvo stebėti, kaip Katinienė bandė valgyti ryškiai perkeptą lašišos kepsnį ne ką mažiau mandresniu pavadinimu „Vilnios dovana“, kuriam pagal skambų pavadinimą priklausė ir nemaža kaina – 11,50 euro.
Virtuvės nuosprendį „Bajorų užgaidos“ kepsniui atėjo pranešti pati administratorė. Matyt, čia retai lankosi bajorai, kad sulaukiau tokio dėmesio.
Esu girdėjęs visokių pasiaiškinimų, bet šis galėtų išversti iš kojų net dramblį. Tik įsiskaitykite: „Jūs įsivaizduojate, kiek virėjui reikia supjaustyti mėsos, kai toks srautas žmonių? Tad visko nesužiūrėsi. Gal jums iškepti kitą kepsnį?“
Ką galėjau atsakyti prieš tokį rimtą argumentą? Taip ir įsivaizduoju, su kokia „meile“ virtuvėje yra ruošiama mėsa patiekalams… Nenoriu mokyti virtuvės, kaip reikia dirbti, bet tą mėsos darinį, kurį gavau kaip kepsnį, reikėjo atidėti į šoną – jis tam netinka. Ar apipjausčius kremzles, sausgysles ir likusius mažus gabaliukus mėsos sunaudoti kokiai sriubai ar troškiniams.
Padariau klaidą paprašydamas iškepti kitą kepsnį. Jis buvo kietas, sausas ir nevalgomas. Paprašiau sudėti jį į dėžutę, parvežiau kaimynų šuniui. Nežinau, ar jis turi bajoriško kraujo, bet kepsnys jam labai tiko.
Tad reziumė bus liūdnas. Restoraną „Belmontas“ vertinu silpnu 1/5, nes žemesnio balo net nėra. Skaudu išleisti beveik 50 eurų už nieką ir išeiti jaučiant alkį. Skaudu matyti, kad visos pastangos yra skiriamos išoriniam vaizdeliui kurti ir visiškai pamirštama apie „Belmonto“ širdį – restoraną. Vieta, kuri turėtų reprezentuoti Lietuvos sostinę, iš tiesų yra tik jos didžiulė gėda.
Kad tos kainos atitinka nuostabiai sukurtą aplinką bei didingus viso komplekso statinius, nė minutei nesuabejojau. Bet jos nė per nago juodymą neatitinka kokybės to, kuo maitinate klientus. Kad nebūtų taip skaudu dėl išleistų pinigų, įvardijome juos kaip išlaidas bilietams už apsilankymą bei galimybę pasidaryti keletą nuotraukų.
