Tikiuosi, kad Marijampolėje be grilio kavinės–baro „Kampas“ yra ir kitų maitinimo įstaigų. Kitaip liūdnos mišios su tokiu maistu.
Jei jaunesnė karta nematė, kaip vos atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje kūrėsi kooperatyvai, o su jais ir pirmieji barai, ir koks juose buvo tais laikais maistas, rekomenduoju užsukti į šį Marijampolėje veikiantį barą.
Į klausimą, kodėl jis vis dar veikia, man tądien nepadėjo atsakyti nei vienas skanautas patiekalas. Nežinau, kur žmonės mokėsi gaminti maistą, o gal greičiausi nesimokė niekur, bet rekomenduoju daugiau tuo nebeužsiimti.
Prieš gerą dešimtmetį Marijampolė garsėjo apsukriais verslininkais, kurie buvo gerai įvaldę sistemą, kaip senus vokiškus automobilius prikelti naujam gyvenimui, nors mirtį jiems jau buvo konstatavęs ne vienas Vokietijos servisas.
Suprantu, kad tie laikai seniai praėjo, ir daugeliui marijampoliečių liko tik nostalgiški tų dienų prisiminimai. Automobilių verslui pasitraukus daugelis metėsi į kitas sferas. Tad spėju, kad gal koks „verslinykas“, uždaręs automobilių pardavimo aikštelę, persimetė į maitinimo sferą.
Restoranui naujų darbuotojų, manau, neieškojo, o kam? Juk yra savi, ir jau išbandyti, na ir kas, kad kitoje sferoje. Suvirintoją Kęstą pastatė prie kepsnių, Zigmą, kuris puikiai glaistė automobilius, paskyrė atsakingu už desertus.
Iš kur tokie pamąstymai? Tiesiog nemanau, kad ir jūs, žvelgdami į patiekalų nuotraukas, rasite kitokių paaiškinimų ar pateisinimų.
Vien pažvelgus į aitriųjų paprikų sriubą supranti, kad į ją stambia burokine tarka sūrio be gailesčio pritarkavo sūrio tas pats suvirintojas Kieša, kurį aš paskyriau prie karštų patiekalų. Jokių prošvaisčių, kad toks kiekis sūrio sriuboje išsilydytų be lydymo suvirinimo aparatu iš viršaus. Tad šaukštu pavoliojęs sūrį ir sumušęs į vientisą gumulą taip ir palikau lėkštėje.
Atkeliavę pagrindiniai patiekalai buvo tokios liūdnos išvaizdos, kad į juos žvelgiant norėjosi staugti vilku. Skonis puikiai atitiko vaizdą.
Kas jums sakė, kad ant kepsnio užmesti kepinti makaronai jį puošia? Man asmeniškai jie vaizdą tik gadina.
Gal virtuvės darbuotojai tikėjosi, kad klientas sutelks dėmesį į tuos makaronus ir nepastebės krūvos salotų mišinio, kurios atrodė taip, lyg būtų mirusios per gedulingus pietus prieš kelias dienas ir dabar buvo reanimuotos aliejumi viliantis, kad kažkas jas vis gi suvalgys.
O jei manote, kad bulvės po kepsniu sudėtos taip pat dėl įdomesnio vaizdo, tai pasakysiu jog jūs klystate. Niekas jų ten nedėjo – jos pačios ten sulindo ir pasislėpė, nes joms buvo gėda dėl savo išvaizdos.
Kaip gali atrodyti bulvės, kurios neaišku prieš kiek dienų išvirtos, ir nuo laukimo šaldytuve susiraukšlėjusios, o įkritusios į gruzdintuvę ir paskrudusios taip ir „nepajaunėjo“.
Kepsniai, matyt, buvo iškepti iš nelegaliai Lietuvos ir Lenkijos sieną kirtusios kiaulės, kurios ten kelis dešimtmečius neįkibo joks kiaulių maras, kaip neįkibo jos nei mūsų peiliai, kad ir kiek brūžinome, nei dantys.
Baigdamas pasikartosiu: nuoširdžiai tikiu, kad tai ne vienintelis baras Marijampolėje.
Dar labiau tikiuosi, kad Kęstas mes šį darbą, kurio jis išvis neišmano ir, pasiėmęs Zigmą, eis toliau mašinų trinti.
Vertinu suvargusiu 1/5, pridėčiau dar 1 balą, jei baras užsidarytų mėnesiui ar keliems, per tą laiką viską apmąstytų ir kardinaliai pasikeistų.
