Šiai apžvalgai parašyti aš kelias savaites neradau tinkamų žodžių ir minčių. O jų aš ieškau savo pasąmonės lobynuose. Nesidėliojo mintys iki šios dienos, kol pagaliau supratau, kodėl ši apžvalga stringa ir nesirašo.
Viena iš priežasčių – tai sušiai, maistas, kuriam meilė manyje kol kas tiek neprabudo, kad apžvalgomis apie šiuos patiekalus aš jus lepinčiau dažniau. Priežastis – ryžiai. Nemėgstu aš jų, o jie, kaip žinia, dominuoja lietuviškuose sušiuose.
Antra priežastis – šio restorano sušiai manęs tiek nenustebino, kiek nustebino gražūs indai, kuriuose jie buvo patiekti. O kalbant apie maistą, tai lyg vieno Kauno sušių restorano „copy paste“. Tad jei ne tie indai, būčiau pagalvojęs, kad valgau Kaune, o ne Vilniuje.
Apie maistą šioje apžvalgoje nesiplėsiu – parašysiu tik vienu sakiniu: tai vienas iš šimto sušių restoranų, kuriame moka sukti sušius, o apie skonius jau rašiau – neradau nieko naujo, kas juos išskirtų iš kitų Lietuvoje.
Tad kas gi pastūmėjo parašyti šį tekstą? Ogi padavėjos darbas. Tegu bus ši apžvalga lyg įžanga į pradžiamokslį visiems padavėjams.
Miso – 5,00 €
Suprantu, kad Lietuvoje mažai yra tikrų tokios profesijos, kaip padavėjas, atstovų. Dažniausiai šis darbas – tai lyg jaunimo pereinamoji stotelė į kažką geresnio. Lietuvoje yra ruošiami padavėjai, ir baigę mokslus jie gauna tai patvirtinančius dokumentus, bet dažniausiai mes sutinkame tuos, kurie dirba maždaug taip: „ai, kaip man moka, taip ir dirbu…“
Apie 90 procentų padavėjų Lietuvoje žinių apie darbą įgyja tik įsidarbinę, o supratimą apie padavėjo darbą turi tik iš bendro išprusimo. Tai yra, jį įgyja lankydamiesi kavinėse ar restoranuose.
Pirmiausia darbe jie išmokomi kelių frazių. Prekybcentriuose klientui priėjus prie kasos kasininkai yra išmokyti sakyti: „Laba diena“. O atsiskaičius už prekes jie pamiršta tą klientą ir puola sveikintis su kitu.
Padavėjai išmokomi keliomis frazėmis daugiau. Naujokas išmoksta, kad padavus meniu, reikia paklausti: „Gal gėrimus užsisakysite iš anksto?“ Bet tik vienetai darbdavių, kurie išmoko padavėją padavus meniu užsiminti apie patiekalus, kurių virtuvė tądien neturi, o meniu jie įrašyti.
Dar viena frazė, kurią jie išmoksta su pradžiamoksliu – „Ar skaniai pavalgėte?“ Tik jau ne kartą įsitikinau, kad mano atsakymas – skaniai ar ne – tiesiog išgaruoja ore, o indus nurenkantis padavėjas net neparodo, kad jam tai įdomu.
Žinoma, jei priekaištas pasakomas griežtesniu tonu, mes išgirstame kitą frazę: „Viską perduosiu virtuvei.“ Ir dažniausiai po „perdavimo virtuvei“ aptarnaujantis personalas „įjungia“ Oskaro vertą aktorių, kuriam lyg kas būtų išplovęs atmintį, ir priekaišto jis net neprisimena. Puiki vaidyba, kainuojanti aktoriui didelių vidinių išgyvenimų bijant, kad bus paklaustas antrą kartą.
Dažniausiai tai suveikia, nes mes, lietuviai, labai atlaidūs. Jau vien tai, kad vieną kartą išdrįsome pasakyti tai, kas padavėjui yra nemalonu, laikome dideliu savo laimėjimu. O antram klausimui – „Kokia virtuvės reakcija?“ – mes neberandame jėgų.
Nepagalvokite, jog taip elgėsi tądien mane aptarnavusi padavėja – tiesiog tai dažnai pasikartojančios tendencijos Lietuvoje, ir norėjosi jas paminėti.
Mane tą dieną aptarnavusi padavėja panašių priekaištų maistui neišgirdo. Ji tik nustebo, kai paprašęs sąskaitos aš pasakiau, jog mokėsiu grynais. Matyt, visi kiti klientai skaito jos mintis apie galimus atsiskaitymo būdus – aš tokių galiu neturiu. Tad išgirdęs, jog atsiskaitymas galimas tik banko kortele, aš nesutrikau ir tiesiog paaiškinau, kad būtų mandagu apie tai klientą informuoti jam paduodant meniu, o ne tada, kai jis paprašo sąskaitos.
Nežinau, kaip ji išsprendė grynųjų pinigų priėmimą, bet sąskaita su vokeliu, ant kurio parašyta, jog atsiskaitymas galimas tik banko kortele, jau po kelių minučių gulėjo ant mano stalo. Įdomus sprendimas: informaciją klientui apie atsiskaitymą bankinėmis kortelėmis pažymėti tik ant vokelio, kurį patiekiate tik jam atsiskaitant.
Tai viena iš daugelio padavėjų „kliurkų“, kurias norint surašyti reiktų visos knygos. Knygos, kuriai labiausiai tiktų pavadinimas: „Ėėėė o kur mano arbatpinigiai?”
Jūs jau turbūt supratote, kad tą dieną arbatpinigių palikau tik kelis centus. Mano nuomone, arbatpinigiai – mandagumo gestas. Bet jų kiekis tolygiai priklauso nuo padavėjo profesionalumo.
Nesigėdykit, jei manote, kad aptarnavimas nevertas arbatpinigių, apie tai pasakyti padavėjui. Jis turi suvokti, jog negavo nė cento ne dėl jūsų išprusimo stokos, o dėl savo neprofesionalumo.
Jei vairuosite automobilį, kurio padangos tuščios ar variklis „kala“, tikrai nejausite didelio komforto net sėdėdami ant odinės ventiliuojamos kėdės. Taip ir su restoranu. Aptarnaujančio personalo ir virtuvės darbas labai svarbūs. Negana vien daug investuoti į interjerą ar į indus. Taip, tos detalės žavi, bet be viso kito jūsų restoranas bus liūdnas ir tiks tik kavos puodeliui išgerti.
Baigiamasis akordas – vertinimas. Padavėjos klaida numušė vieną balą. Dar vieną balą būtų numušusios kainos, bet restoranų vertinimų skalėje tokio kriterijaus kol kas nesu įvedęs, tad 3/5.
Trumpai apie kainas, kurios mane nustebino. Nežinau, kokius aukso dulkėse besimaudančius ryžius naudojate, bet tie sušiai neverti tokių kainų. Džiaugiuosi tuo, kad turiu gerus skonio jutiklius, tad užčiuopiau, kad ungurio sušyje būta, bet eilinis žmogelis ilgai vartalios tuos ryžius burnoje, kol galiausiai tarp jų gal ir pajaus siaurutę ungurio juostelę.
Taste machine – 10,50 €
Impossible – 7,50 €
Viso už lėkštės turinį 18,00 €
Avokadas – taip, jis antras dominuojantis produktas po ryžių. Bet ar tos lėkštelės turinys vertas 18 eurų, spręsti jums, skaitytojai.
Tad komentaruose nesigėdykit išsakyti savo nuomonę ne tik apie sušių kainas, bet ir kur jūsų mieste jie skaniausi ir kažkuo išsiskiriantys iš kitų.
