Įdomus tas sutvėrimas – moteris. Ar Dievas sukurdamas moterį iš šonkaulio suklydo? Šia tema diskutuodami vyrai pasidalintų į dvi stovyklas, bet tęsiant šią diskusiją, manau, jie bėgiotų iš vienos stovyklos į kitą…
Ką bekalbėtume, mums vyrams, be jūsų moterų būtų labai liūdna. Nors ir turite jūs įdomių hobių, kurie mus vyrus purtyte purto. Bet išgirdę ryte, kad šios dienos popietę keliausime į vieną iš prekybos centrų, sukandame dantis ir prakošiame – OK. Mes sutinkame, bet kodėl? Jug ta prekybos centre esančių parduotuvių nuodugni revizija mus vyrus taip išsekina, kad grįžę namo krentame į lovą, lyg būtume iškrovę vagoną miltų maišuose…
Na, o jūs moterys atvirkščiai, pasikraunate energijos visai savaitei. Toks jausmas, kad tie bateliai, suknelės, palaidinės tose parduotuvėse pakrautos gerąja energija moterims ir alinančiąja vyrams.
Dažnai tenka matyti likimo brolių, sėdinčių ant suolelių prekybos centruose su iš „džiaugsmo“ nutysusiais veidais, kol jų brangiosios neršia tarp rūbų eilių. Ir tas jausmas, kai tau ramiai, niekam netrukdant, sėdinčiam ant suolelio tavo žmonelė parodo suknelę su prašymu pritarti… Pritarsi ar nepritarsi, tai jos noro ją pasimatuoti nepakeis, sprendimus priima jos – pačios moterys.
Vykau ir aš vieną dieną į panašią „ekskursiją“. Dažniau paleidžiu Katinienę vieną, bet kartais esu sugundomas gražių pažadų ir vykstu kartu. Šį kartą mane papirko pertraukoje tarp lankymosi parduotuvėse, pietūs viename iš prekybcentrio restoranų.
Senai mąsčiau apie apsilankymą PC „Mega“ įsikūrusiame restorane „Grill London“. Tad šis brangiosios prašymas palaikyti kompaniją beieškant eilinės suknelės, sutapo su to noro išsipildymu. Kol kiti vyrai „degins“ laiką ant specialiai jiems pastatytų suoliukų parduotuvių alėjose, aš laiką leisiu restorane. Sutikite, geresnis užsiėmimas.
Nežinau kaip nutiko, ar tai Katinienė buvo alkana, ar suviliojo mano pasakojimas apie grill patiekalus, bet į restoraną nuėjome kartu.
Nustebino tai, kad darbo diena, o restoranas pilnutėlis. Šiaip ne taip randame staliuką, įsitaisome ir sulaukę padavėjos dėmesio pradedame žvalgytis po mums atneštus meniu.
Pradėkime nuo to, kad tokie meniu mano patys mėgstamiausi. Labai nuliūstu kai restoranuose gaunu vartyti meniu, kurie drąsiai lapų gausa galėtų galinėtis su bet kuriuo meksikiečiu romanu… Tokius didelius meniu vartydamas pasimeti pasirinkimo gausoje, ir kai eilinį kartą prieina padavėja, sugebi teištarti: pasiūlykite ką nors savo nuožiūra iš žuvies ar mėsos.
Čia tokia drama neįvyko. Abu su Katiniene greit randame kiekvienas sau patraukliausią patiekalą. Nudžiugino galimybė rinktis garnyrą. Daugumoje restoranų tos naujos technologijos taip apriboja virtuvės darbą, kad belieka iš absurdiškų situacijų tik juoktis. Pamenu, kartą užsimanėme papildomai keptų bulvyčių. Gavome jas, bet sąskaitoje figuravo ir daržovės, nes niekaip negalima užsakyti jų atskirai…
Bet kiek žinau, dabar dauguma tą techninę dalį padarę jau lankstesnę. Tad baigiu diskusiją apie meniu ir grįžtame prie maisto, juolab kad ant stalo jau garuoja karšti. Kelios nuotraukėlės ir pradedame valgyti.
Žinoma, būdamas Riebus džentelmenas, pirma pasiteirauju Katinienės apie jos valgomą lašišos kepsnį.
Lašišos kepsnys – 9,50 euro
Džiugu išgirsti, kad kepsnys skanus. Lašiša sultinga, nepersistengta su prieskoniais, neužgožtas žuvies skonis. Man į akis krito tos gruzdintos bulvytės. Visada kai pamatau tuos fri bulvyčių pusfabrikačius, man kyla normalus klausimas: kada? Kada dauguma restoranų susės su savo virtuvės šefais ir užsiduos sau klausimą: kada mes tai pakeisime? Iš ties nuobodu… Negi sunku jas kepti patiems. Tiesiog nuskutus bulves, naudojant kažkokį savitą pjaustymo būdą, jas supjausčius iškept? Nėra ką ir šnekėti apie jų skonį. Čia virtuvė pastangų įdėjo minimum. Perkirpo maišelį, subėrė į gruzdintuvę reikiamą bulvyčių kiekį ir pakepę pabarstė druska.
Bent morkas ir burokus sutarkavo čia. Tai mane kiek pradžiugino ir leido sutelkti visą dėmesį į savo lėkštę.
Antrekoto kepsnys – 16,66 euro
Aš susirinkau tokį rinkinuką: brandintas antrekotas, bulvių košė, ant žarijų kepti daržovių iešmeliai ir pievagrybių padažas. Kai pats susirenki priedus prie kepsnio, pasijunti lyg pats tą kepsnį ir būtum kepęs, bei patiekęs į salę. Įdomus jausmas. Siūlau pabandyti ir jums.
Na, o aš skanauju mėsytę ir tai, kokia ji minkšta ir netąsi, leidžia man tik patvirtinti faktą, kurį perskaičiau meniu. Taip, mėsa iš tiesų brandinta, ar ji brandinta 30 dienų nepasakysiu, bet šiame procese ji tikrai sudalyvavo. Tad pjaunu gabalėlį, mirkau į grybų padažą, prisikandu puria bulvių koše ir grilinta daržove. Mmm… Jaučiate kaip kaupiasi burnoje seilės? Jei taip, tai tik patvirtina, kad tą dieną aš valgiau išties skanų kepsnį. Valgydami su Katiniene apkalbėjome „pilnos salės dėsnį“, kuris dažniausiai atspindi gerą maistą bei aptarnavimą tame restorane.
Nepaminėjau padavėjos, kuri mus aptarnavo. Tad dabar kelis sakinius skirsiu jai, bei padavėjų darbui šiame restorane. Mano pastebėjimai: padavėjai turi per didelį stalelių skaičių. Tik jų profesionalumas leidžia nesusimauti ir nepriversti ilgai be dėmesio sedėti klientus. Bet net ir patys geriausi bėgant ilgoms darbo valandoms palūžta, ir prasimuša viena kita darbinė „kliurka“.
Mačiau aš jų. Bet turint tokius apkrovimus, jie laikėsi puikiai. Ar toks krūvis keliems padavėjams atneša restoranui naudos? Dalinai taip. Mažesni kaštai darbuotojų algoms. Bet ar nuo to išlošia bendra prekyba? Ne. Padavėjai bėga įsijungę robotuką: meniu – užsakymas – užsakymo nešimas – sąskaita. Bendravimui su klientu, iš kurio galėtų užsakymas kiek „prasipūsti“ fiziškai nebelieka laiko…
Tad nebesiplečiant vertinimas: Interjeras – 8, Švara – 9, Aptarnavimas – 9, Maistas – 8. Iš viso: 34 balas (vidurkis – 8,5). Tad 5 nagučiai restoranui Grill London.
