Ne visada galiu pats pasirinkti vietą, kur vyks dalykiniai pietūs. Štai ir šį kartą renkantis, kur papietauti Kaune, greičiausiai būčiau pasirinkęs kokį naują dar nelankytą restoraną. Bet tikrai ne tą, kuriame prieš metus likau nepatenkintas maistu.
Bet pastatytas prieš faktą, kad manęs jau laukia, ir ne bet kur, o viename iš Kauno PC „Akropolis“ restoranų, keisti nieko nebegalėjau.
Į viską visada žvelgdamas pozityviai, pagalvojau, kad situacija prabėgus metams galėjo kiek ir pasikeisti. Ir tada restorane „Guacamole“ valgyta lašiša buvo tik nesusipratimas. Tad norėdamas išsiaiškinti, kaip pasikeitė situacija, užsisakiau lašišos kepsnį, o kolegos pasirinkta deganti „fajita“ su vištiena mus privertė net pakeisti staliuką. Nes virš to, prie kurio mes sėdėjome, buvo žemos lubos, tad nerizikavome sukelti gaisro.
Kadangi restoranas, neskaitant dar vieno stalelio su svečiais, buvo beveik tuščias, vietos pakeitimas didelių sunkumų mums nesudarė.
Aštrus troškinys – 6,00€
Kolegos valgytas aštrus troškinys buvo tirštas ir tikrai atitiko troškinio statusą. O aštrumas, kuriuo jis alsavo, buvo būtent tas, ko reikia kiekvienam mums šiuo metų laiku, kai ieškome kažko natūralaus, kas padėtų mus apsaugoti nuo peršalimo.
Vienu metu buvau pagalvojęs, kad greičiausiai šiandien teks čia palikti gerą vertinimą atspindintį lipduką. Nes įspūdingai deganti fachita („fajita“) su vištiena, o ir lašišos kepsnys iš pirmo žvilgsnio tai patvirtino.
Deganti Fajita su vištiena – 12,00€
Deja, užgesus liepsnai virš vištienos cirkas baigėsi, fakyru trumpam tapęs padavėjas nuėjo prie baro, ir mes likome valgyti pagrindinių patiekalų.
Degimo metu skysčiais aptaškyto stalo niekas nenuvalė. Matyt, fakyras pamanė, jog stalas ir turi likti nešvarus, kad žvelgdami į tas dėmes mes vis prisimintume, kaip jis magiškai uždegė patiekalą.
Jei mes būtume sėdėję cirke, tai uždegimo ceremoniją būtume įvertinę aukštu balu, greičiausiai net garsiais plojimais būtume padavėją prisikvietę pakartoti tą ugnies šou. Bet reikalas tas, kad mes čia pirmiausia užėjome pavalgyti, ir mums panašūs patiekalo patiekimai yra malonūs, bet jie nueina į antrą planą, o į pirma – logiška – pakyla patiekalo skonis.
O jis buvo liūdnas. Vištiena išsausėjusi ir be prieskonių. Svarbiausia, ji buvo karšta, nes ją atnešus ji spirgėjo riebaluose ir toliau kepė. O ją uždegus kepimo procesas prasitęsė dar kelioms minutėms. Dėl to, manau, ji ir išsausėjo, nes buvo perkaitinta.
Tad džiaugsmas dėl patiekalo baigėsi lygiai tuomet, kai virš jo užgeso liepsna.
Lašišos kepsnys – 15,00€
Lašiša buvo dar liūdnesnė, ir su kiekvienu kąsniu vertė mane spėlioti, kur ji buvo kepta. O greičiau – kas prieš tai buvo kepta ant to paviršiaus. Nes jautėsi lyg kažkokios sudegusios prieskoninės žolelės. Ir jos buvo sudegusios ar pridegusios dar prieš guldant lašišą ant to paties kepimo paviršiaus.
Matydamas liūdną kolegos veidą, kuris bandė kramtyti sausą vištieną vartydamas ją burnoje, aš viduje džiaugiausi.
Ir džiugesį kėlė ne tai, kad kolega liko nepatenkintas kepsniu, o džiūgavau dėl to, jog šią vietą rekomendavau ne aš.
Nors žmonių, kaip minėjau, restorane beveik nebuvo, mūsų stalelį aptarnavęs padavėjas vis sugebėdavo mus pamiršti.
Štai ir laukdami sąskaitos jo eilinį kartą pasigedome. Apie tai, kad jis užsimiršta, pasakiau jam atėjus prie mūsų stalelio. Bet jo atsakymas lyg vainikavo mano mintis, kurias norėsiu išsakyti reziumuodamas. Tad į mano pastabą, kad jis per dažnai pamiršta klientus, jis besišypsodamas atšovė: aš jau toks.
Reziumuoju. Padavėjas jau toks, o iš patiekalų spėju, kad ir virėjai jau tokie… Susidariau nuomonę, kad pastabos, išsakytos tiek padavėjui, tiek virtuvei, jiems būtų lyg vanduo nuo žąsies. Ir tas apgailėtinas požiūris į darbą dėl to, kad jie puikiai žino, jog Lietuvoje labai trūksta darbuotojų. Tad jei po mano išsakytos kritikos vadovas bandys jiems pasakyti pastabas, manau, jų atsakymas turėtų būti kažkas panašaus: nepatinka – galime išeiti, už tokią algą susiraskit kitą durnelį, kuris stengsis labiau.
Vertinu restoraną „Guacamole“ 2/5, nuo mažesnio balo išgelbėjo deganti fachita.
