Dauguma iš mūsų pamiršta, kad mes visų pirma lietuviai, o jau po to ES nariai. Tai taikau ne tik maitinimo įstaigoms, kurios neprisimena kokia graži mūsų kalba. Iš to „nupušimo“, ar mados vaikymosi neberanda lietuvių žodyne ne tik pavadinimo kavinei, bet net ir patiekalams. Po to sėdi ir verkia, kad po pusės metų teko užsidaryti, nes klientai jų idėjos nesuprato. Kokia idėja – tokia ir ateitis. Atsibuskite, išeikite į gatvę, nusiimkite rožinius akinius, ištieskite į save užlenktus pirštus ir ramiai apsižvalgykite. Jūs net nustebsite, kad dar dauguma sutiktų gatvėje kalba lietuviškai. Nepamirškite, kad didžiąją masę jūsų klientų sudaro ir sudarys lietuviai, bent dar kokius 10 metų. Dar svarbu žinoti, kad mes gyvename ten, kur temperatūra žiemą dažnai būna žemiau nulio. Tad teisinga, kad tokiu metu kūnas siunčia smegenėlėms impulsus, kurie verčia dažniau valgyti riebesnį maistą. Logiška, kad kur riebaliukas, ten ir šiluma organizmui.
Pradedu tokia įžanga, nes šį savaitgalį lankiausi pas tuos, kurie gerbia savo šaknis ir tai atsispindi jų valgiaraštyje. O ir lauke šaltukas, norisi to riebesnio maisto nors tu ką. Esu labai smalsus, tad negalėjau susilaikyti neapsilankęs, mano apklausoje apie skaniausius cepelinus pirmaujančioje kavinėje „Tigrasa“. Karmėlavoje ne viena kavinė, bet tik prie šios aš pamačiau tokį gausų automobilių kiekį. Tai geras ženklas. Žmones traukia kokybė, kaip medus lokį…
Pilnutėlėje kavinėje randu dvivietį staliuką kamputyje prie lango, ir jaukiai įsitaisęs pradedu vartyti meniu. Iškart prisipažinsiu, kad sunku padaryti kavinės apžvalgą vienam. Nors esu „Riebus katinas“, bet mano skrandžio galimybės yra ribotos. Bet užsakymą padariau tokį, lyg valgytume dviese…
Sriubų pasirinkimas buvo nemažas, vienintelis kas pasirodė ne vietoje, tai ispaniška sriuba. Kavinė lyg ir propaguojanti lietuvišką virtuvę, bet šast – ispaniškos spalvos. Pagalvojau, gal savininko senelis buvo ispanas. Na bet šį kartą nugali mano lietuviška prigimtis, ir iš gausaus pasirinkimo renkuosi šaltibarščius. Ir kaip vėliau supratau, sprendimas buvo geras. Tiršti šaltibarščiai man priminė namie gamintus. Pasigedau tik kiaušinio, arba jis buvo smulkiai supjaustytas, arba jo iš vis nebuvo. Bet patiekta kartu puri bulvių košė tai dalinai kompensavo, bent jau leido tai pamiršt. Greičiausiai per skubėjimą virėja pamiršo patrupinti kiaušinio į man nešamus šaltibarščius.
Meniu, kuriuose sudėtos patiekalų nuotraukos, man niekada neleidžia apsispręsti ką valgyti. Patiekalai nuotraukose tokie „skanūs“, kad norisi paskanauti visko. Tad ir dabar besimėtydamas tarp cepelinų ir vėdarų, ilgai mąstydamas ir tardamasis vėl gi su savimi, pasirinkau abu. Pagalvojau, kad toks sprendimas bus teisingas ir nevers po to gailėtis kažko atsisakius.
Po šaltibarščių pirmi atkeliavo vėdarai, mes tokią patiekalų eigą aptarėme iš anksto su padavėja, kurios akyse aš įžvelgiau abejonių ar tiek aš pajėgsiu suvalgyti. Žvelgdamas į vėdarus prisiminiau laikus, kai lankydavausi pas senelę vasarą. Kaip jai sunku būdavo prisišaukti mane pietų, bet jei jai pavykdavo, lėkštėje visko būdavo su kaupu. Netrūkdavo nei grietinės, nei spirgučių. Panašiai ir čia. Vienintelis skirtumas, kad pas mano močiutę spirgučiai labiau primindavo keptą rūkytą šoninę, o ne kepintą maltą mėsą. Patiems vėdarams jokių priekaištų, sultingas tarkis, nesudriskusios žarnos – super. Nežinau kam gimė ta idėja prikišti kiaulės žarnas bulvių tarkiais, bet žvelgdamas į tą grožį lėkštėje, noriu padėkoti tam žmogui už tokį patiekalą, kuris daro lietuvišką virtuvę turtingesnę ir įdomesnę kitiems.
Baigdamas valgyti vėdarus, aš visai buvau pamiršęs cepelinus. Guodė tai, kad priiminėdama užsakymą padavėja juos vadino mažyliais. Galvojau, kad mažyliams dar šiek tiek vietos surasiu savo skrandyje. Bet atkeliavę ant stalo cepelinai, savo dydžiu buvo kaip visur patiekiami normalūs. Vėliau besižvalgydamas mačiau „praplaukiančius“ padavėjų rankose ir tuos mutantus po 0,5kg. Mintį su jais pasigalynėti pasilikau kitam kartui. Cepelinai buvo skanūs. Aišku, kad aš įveikiau tik vieną, kitas buvo supakuotas ir iškeliavo su manim namo.
Baigdamas gerti sultis, laukdamas sąskaitos ir žvelgdamas į pilnutėlę salę aš džiaugiausi, kad dar yra tokių kavinių, kurioms yra svarbūs ne nauji vėjai, o mūsų šaknys ir tautinis paveldas. Gal jis kiek su laiku ir pakeistas, bet pagrindinės idėjos išlikusios.
Vertinimas: Interjeras – 8, Švara – 8, Aptarnavimas – 8, Maistas – 9. Viso: 33 balų (vidurkis – 8,25) Tad 5 nagučiai. Su pagarba, Riebus katinas
