Lietuvos užeigos, įsikūrusios toli nuo didmiesčių ir greitkelių, mane žavi tuo, kad sugeba sutraukti minias žmonių. Tai lyg savotiška mįslė, paslaptis, kurioje slypi klientų viliojimo menas.
Viena iš tokių mįslių buvo „Venckai Venckuose“. O ten apsilankęs aš noriu užduoti tik vieną klausimą tiems, kurie ten vyksta: kokio velnio ten trenkiatės?
Vienintelis dalykas, kuriuo ši vieta gali pasigirti – tai gražiai įrengta kavinė ir rožėmis alsuojanti terasa, kuri, kaip supratau, dar plečiama ir gražinama. Tačiau kalbant apie maistą, aptarnavimą, ši kavinė verta tik kritikos.
Platus meniu pasirinkimas – tradicinis kaimo kavinei, kai savininkas nori į storą knygą surašyti viską, ką moka gaminti vietinės virėjos ir dar pridėti kai ką, kas šiandien populiaru didmiesčiuose. Pavyzdžiui grilio patiekalus.
O kai pamatau, kad meniu puikuojasi pieniškos dešrelės, kuriomis kavinių savininkai bandė stebinti klientus Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradedu galvoti, kad su fantazija šioje kavinėje sunku. O virtuvės šefo pareigas greičiausiai eina klebono gaspadinė. Nes kitaip paaiškinti tokios pasiūlos vaikams negaliu. Kaip ir negaliu pateisinti tėvų, kurie atvykę į kavinę valgo mėsos kepsnį, o vaikams patiekia keptas dešreles, kurių sudėtyje esantys priedai kepant virsta cheminiais junginiais, kenkiančiais augančiam organizmui. Tad, tėveliai, dešreles virkite namie ir tik tomis dienomis, kai nespėjate ko nors paruošti vaikams. O kavinėje maitinkit normaliu maistu.
Meilė šiuolaikinėms technologijoms neaplenkė ir šios vietos: jei mieste dar gauni popierinį meniu, tai čia klientai valgiaraštį varto planšetiniuose kompiuteriuose. Kadangi čia jų tik pora, kiti klientai greit pamokomi, kaip nuskaityti barkodą nuo servetėlių stovelio ir meniu studijavimu užsiimti asmeniniame telefone.
Čia viskas, kuo gali pasididžiuoti „Venckai Venckuose“, ir baigiasi – toliau prasideda tik nusivylimas ir liūdesys.
Iš tądien dirbusių padavėjų vienintelė, kuri suprato apie padavėjos darbą, buvo ta, kuri dalino meniu ir mokė, kaip jį peržiūrėti savo telefone. Visos kitos merginos – teatleidžia man už išsireiškimą – buvo lyg iš vaikų filmuko nužengę teletabiai. Ne tik bijojo bet kokio kontakto su klientu, bet ir patiekalus nešiojo po vieną.
Pirmiau mums atnešė vieną sriubą, vėliau – kitą, ir taip su visais patiekalais. Tad jei didesnė kompanija, pirmasis spėtų suvalgyti savo patiekalą, kol savo lėkštę gautų paskutinis. Bijau pagalvoti apie čia savaitgalį suplūstančius ir tokio apgailėtino aptarnavimo įkaitais tampančius klientus.
Sakote, jei maistas neskanus, reikia išsakyti pastabas padavėjams? Išsakiau pastabas apie visus patiekalus. Reakcija buvo tokia, tarsi apie tai pasakočiau Afrikos genties kalba, o padavėja, nors ir nesupranta, neišsiduotų. Tiesiog tylėdama linkčiojo galva, o grįžusi kitą kartą net neužsimindavo apie tai, ar aptarė pastabas su tais, kurie dirba virtuvėje.
Aštri sriuba su jautiena – 4,70€
Dienos sriuba, žuvienė – 1,90€
Bandžiau išaiškinti jai, kad perduotų virtuvei, jog aštri sriuba – tai ne ta, kuri taip nudegina burną, jog apie tolimesnį jos valgymą nebenori net galvoti, ir kad mes esame Lietuvoje, kur aštrumas turi būti subalansuotas lietuviškam skoniui ir įpročiams. O virėjas turi pats paragauti sriubos prieš pradėdamas ją pilstyti klientams.
Išskirtinės cezario salotos su lašiša – 6,90€
Žvelgdamas į sumedėjusia duoną, patiektą prie Cezario salotų, galvojau, kad klebono gaspadinė kažkur nusižiūrėjo paskrudintą duonelę, patiekiamą prie salotų ar sriubų. Bet jos turbūt nieks nepaprotino, kad ją reikia skrudinti ne iš vakaro, o tik prieš pat patiekiant klientui. Ir svarbiausia – naudoti šviežią minkštą duonelę.
Galvojau, kad prie Cezario salotų patiekta atšalusi medinė duona yra klaidelė, bet patiekta panaši parodija prie aštrios sriubos visas abejones išvaikė. Tą sviestą, uždėtą ant duonelės, irgi bus kur nusižiūrėję. Jei būtų jį uždėję ant ką tik paskrudintos duonelės, dar karštos, tai jis ir pasilydęs būtų, bet kai užmetė ant kalėdinių kūčiukų kietumo duonos, tai ji ir liko stovėti ant mūsų stalo.
Klasikinis Kijevo kotletas – 8,70€
Kaštono dydžio „Kijevo“ kotletas buvo dar viena mįslė, kurią tą dieną mums patiekė padavėja. Nežinau, ar tas, kas kotletą dėjo į lėkštę, buvo pamiršęs, kad jo viduje slypi ištirpęs didelis kiekis sviesto, bet prie jo patiektas riebus padažas visiškai nederėjo. Suprasdamas, kad iškepti tokį mažytį vištienos kepsnį jo neperkepus tikrai sunku, aš šią vietą praleisiu. Nors Katinienė tragiškai išsausintai vištienai „gražių“ žodelių negailėjo.
Sprandinės kepsnys su jalapenų padažu – 9,30€
Sprandinės kepsnys buvo dar viena eilinė mįslė. Kokio velnio dėti perkeptą sprandinės kepsnį į įkaitintą keptuvėlę? Gal tada reikia tiesiog kepsnio neiškepti iki galo – tegu jis baigia tai daryti šokinėdamas karštoje keptuvėlėje. O dabar, spėju, kol padavėja nešė „Kijevo“ kotletą, tas nabagėlis spragsėjo virtuvėje, o vėliau atneštas baigė spragsėti ant mūsų stalo.
Kad keptuvėlė įkaitusi, matėsi ir plika akimi, bet apie tai pranešė ir padavėja. Spėju, toks patiekalo pristatymas turėjo padidinti jo vertę, ir aš turėjau džiaugtis keptuvėle, bet užmerkti akis į mėsgalį, nukankintą per ilgo kepimo.
Paskanavęs padažo, patiekto prie sprandinės, atsidariau meniu pasitikslinti, ar teisingai perskaičiau, jog tai Chalapos paprikų, liaudyje vadinamų jelapenais, padažas, o ne tas, kurį patiekia prie cepelinų ar plokštainio, tik be spirgučių. Pirma mintis, dėl ko nejaučiau paprikų, buvo ta, jog prieš tai skanauta aštri sriuba kuriam laikui pridusino mano skonio receptorius, bet Katinienė, paragavusi padažo, patvirtino, kad paprika į padažą nebuvo užsukusi. O tiksliau, gal kokia viena paprikytė kibirui padažo ir teko.
Ir vėl nesuprantama Afrikos genties kalba bandžiau aiškinti padavėjai, kas yra tos paprikos, vadinamos jelapenais, ir jei virėjai jų nėra matę, tegu informacijos paieško internete.
Vienintelis, kas tą dieną buvo be priekaištų – tai plokštainis. Ir jis buvo ne iš pagrindinio meniu, o iš pasiūlumų dienos pietums.
Plokštainis – 3,19€
Tad čia ir atsakymas į tas mįsles, kurias užminė mano skanauti patiekalai: nevaidinkit restorano, nebandykit mėgdžioti ar vytis šių dienų gastronomijos tendencijų. Išjunkit grilį ir nejuokinkit žmonių.
Jūsų „arkliukas“ – lietuviški patiekalai. Spėju, kad puikiai keptumėt karbonadus su sūrio kepurėmis ar grybų padažu, arba tiektumėt karkas su raugintais kopūstais. Ir aš su mielu noru atvažiuočiau pas jus į kaimą jų paskanauti.
Man buvo daug mieliau valgyti plokštainį girdint tolūmoje mūkiančią karvutę, nei peiliu po lėkštę tąsyti kiaulienos sprandinės kepsnį, nužudytą grilyje. O dar turėjau minčių paskanauti midijų… Bijau net pagalvoti, kaip jas būtų paruošęs žmogus, nesugebantis iškepti elementaraus sprandinės kepsnio.
Vertinu „Venckai Venckuose“ 3/5. Nors norėjau rašyti tik 2/5, Katinienė primygtinai prašė pakelti balą dėl gražios aplinkos. Bandžiau jai paaiškinti, kad jei Napoleonui nepavyko ant delno išsinešt Šv. Onos bažnyčios, tai ir mums iš tos gražios aplinkos tik tiek naudos, kai maistas toks tragiškas. Gal aš klystu, gal tai tik tos dienos nesusipratimas, bet jis būtent toks.
Graudu, kad kavinės savininkų pagrindinis dėmesys skiriamas aplinkai ir pamirštamas klientų aptarnavimas bei maitinimas.
Dėl to, kad prisipirkot įdomesnių lėkščių, patiekalai skanesni netampa. Kaip ir nuotaikos nepakelia telefone vartomas meniu, kai aptarnaujantis personalas apie padavėjo darbą žino tik tiek, kad sutinkant klientą reikia pasisveikint, o išlydint atsisveikint…
