Atsibudęs supratau, kad šiandien gelbėsiu smulkųjį verslą. Pagalvojau, kad maitinimo įstaigos, įsikūrusios prekybos centruose ir taip klientais aptekusios. Ten visada nusidriekusios minios smalsuolių, kas kokį rūbelį įsigyti, kas neaiškios išvaizdos picą suvalgyti, o kas tiesiog laiką „sudeginti“ ar šiaip porą ratų prasukti… Tad leidžiamės į smulkaus verslo paieškas ir jo ieškome Kaune Laisvės alėjoje. Sutikite, kad išsilaikyti kur patalpų kainos didelės, o klientų srautas nėra gausus, reikia ne tik turėti gražiom nuotraukom nusėtą meniu, bet ir mokėti skaniai gaminti. Eidami Laisvės alėja ir aptarinėdami vis besikeičiančias parduotuves, nepastebime kaip pasukame į Daukanto gatvę. Nežinau, ar tai katino uoslė, ar kokia nuojauta, bet paukščius aš iš toli pastebiu. Tad nenustembu ant vieno pastato sienos pamatęs užrašą „Višta puode“. Smalsumas ar rekomendacijų prisiminimai, mus patraukia užeiti į vidų. Nors iš išorės žvelgiant saulės neapšviesta kavinė atrodė niūrokai, vos užsukus vidun viskas pasikeitė visu 100%. O besirengiant perskaityta virš baro „Mažojo princo“ interpretacija, įnešė dar daugiau šiltų spalvų.
Pasirenkame staliuką prie lango, sulaukiame meniu ir pradedame jį studijuoti. Dėmesį patraukė kiekvienam klientui išdėlioti padėkliukai.
Juose smulkiai aprašyta kavinės įkūrimo istorija ir tai, iš kur atkeliauja produktai į jų virtuvę. Įdomi idėja, o svarbiausia aš gavau atsakymą į mane kamavusį klausimą, kodėl „Višta puode“. Aš pats negaliu pasidžiaugti prisiminimais iš vaikystės vasarų kaime, nes užaugau mieste, o ir seneliai buvo miesčionys. Tai nors įsivaizdavau, kaip šios kavinės savininkai laksto kaime po pievas, džiaugiasi puode kunkuliuojančia višta ir jos kvapais. Smagi vaikystė, pagalvojo katinas. O dar smagiau jam, kad puode kunkuliavo višta, o ne daržovės. Vadinasi šeimininkai ne veganai ir meniu mėsiškų patiekalų rasiu. Tad grįžtame prie meniu.
Peržvelgę kas šiandien čia siūloma, padarome sprendimą: draugė parinko patiekalus iš šios dienos pietų meniu, na o aš nusprendžiau išbandyti kažką „mandresnio“. Nepagalvokite, tai jokia moterų diskriminacija. Gink Dieve, ne. Tiesiog siūlomas dienos meniu: moliūgų sriuba ir įdarytas vištienos maltinukas patraukė jos dėmesį. Tad laisvė rinktis pas mus yra, galite net neabejoti… Mano pasirinkimas buvo „Barštukai su džiovintais baravykais“, bei „Karbonadas su paprikos ledais, bei žaliuoju padažu“. Nors ir kaip šaukėsi mane šaldytuve sustatytos stintos, bet atsisakiau jų, nes planuose yra kelionė savaitgalį į pajūrį. Tad tų skanėstų nusprendėme paragauti ten.
Pirmi kaip ir priklauso pagal etiketą, ant stalo atkeliavo gėrimai.
Gurkštelėjęs naminės giros supratau, kodėl čia nėra baro, kuriame būtų sustatyti alkoholiniai gėrimai. Neturėjau su savim alkoholio matuoklio, bet galiu drąsiai teigti, jog joje buvo keli laipsniai. Na ne nuostabu, jei vaikystė meniu sudarytojų praleista kaime, tai manau ne vien buvo lakstoma pievose, bet ir stebima kaip senelis gamina girą. O kad senelis buvo padykęs ir mėgdavo girą biškutuką „užgazuoti“, tam geras įrodymas man patiektas gėrimas. Bet šį faktą reiktų nutylėti, kad, gink Dieve, valdantieji nesugalvotų grįžti prie giros klausimo. Kažko dažnai pradėjau naudoti Dievo vardą, matyt reiks kokį savaitgalį į bažnyčia užsukti… Na, o draugę maloniai nustebino patiektas aviečių morsas. Tokio tiršto net aš negaminu. Pradedu gailėtis, kad nebuvo mano vaikystėje vasarų kaime, tad ir receptūros mano labiau miesčioniškos.
Valgydami sriubas jau pradėjome lėkti per pievas kartu su Greta ir Egidijum. Šios sriubos puikiai iliustruoja daugumai iki skausmo pažįstamą frazę – naminis maistas. Dėl lėkštelių dydžio, ar sriubų tirštumo kaime galėčiau pasiginčyti su idėjos autoriais, bet manau jie nusprendė pasirūpinti savo klientais, neužpildydami skrandžio skania sriuba, o dar palikdami vietos kitiems patiekalams.
Atkeliavę antri patiekalai galutinai mane nubloškė į kaimą pas močiutę. Draugė džiaugėsi savo pasirinkimu, vištienos maltinukas su padažu bei koše buvo ne tik skanūs bet ir spalvingai patiekti. Mano lėkštėje pūpsojo karbonadas, paslėpęs po savimi virtas – apkeptas bulves su lupena, šalia daržovės bei ledų kubelis. Pirmas įspūdis buvo toks: opapa- 9,50 euro už tradicinį lietuvišką karbonadą ženkliai daugoka. Bet pirmas įspūdis subliuško pradėjus valgyti patiekalą. Nemoku apsakyti, bet tas paprikos ledų miksas taip puikiai paskanino iki skausmo pažįstamą karbonado skonį, kad aš nejučiomis susitaikiau su šiam patiekalui priskirta kaina. O dar puikiai deranti naminė gira, kuri su kiekvienu gurkštelėjimu tik patvirtino prieš tai turėtas abejones dėl jos stiprumo, leido atsipalaiduoti ir mėgautis maistu. Deserto šį kartą neėmėm. Ne dėl to, kad jo nebuvo, o dėl to, kad norėjosi palikti kažką neatrasto kitam kartui.
Žinoma aš nužvelgiau ir interjerą. Pastebėjau ir tai, kad kiekvienai detalei skirtas didelis dėmesys, bei meilė. Malonu, kai žmonės į šį verslą pasineria stačia galva, neskaičiuodami nei laiko, nei pinigų, o tiesiog kuria savo mažą pasaką. Pasaką, į kurią yra įtraukiami ir klientai.
Tik baigdamas rašyti pastebėjau, kad neskyriau visai dėmesio aptarnavimui. Gal dėl to, kad jis buvo be priekaištų, ir tiesą sakant, mes gavome daugiau nei tikėjomės. Gal ta bendra visuma ir pavergia žmones: paprastumas, mielos interjero detalės, skaniai gaminamas maistas bei nuoširdus aptarnavimas.
Tad vertinu vietoje, be jokių abejonių brūkštelėdamas riebų penketą.
Interjeras – 10, Švara – 9, Aptarnavimas – 10, Maistas – 9. Viso: 38 balų (vidurkis –9,5 )
P.s. galiu drąsiai teigti, kad smulkų verslą išstumti didiesiems rykliams, įsikūrusiems prekybos centruose, bus labai sunku, nes mažieji, tokie kaip šie, kad ir kokiam miesto gale nublokšti, turės savo klientūrą.