Kaip ir kiekvienas katinas, nesu abejingas mėsai ar žuviai. Tad jei yra galimybė paskanauti patiekalų, kuriuos gamina tos srities profesionalai, visada renkuosi aplankyti tokią maitinimo įstaigą.
Šį kartą Katinų dėmesį patraukė Kaune gyvuojantis šeimos restoranas „Karavansarai“, kurio puslapyje rašoma, cituoju: „Tikras Šeimos restoranas. Dirba visa šeima, restorano šefas yra tikras plovo meistras nuo 1991 metų. Uzbekistano virėjų asociacijos narys. Nuostabi aplinka, maistas, pagamintas čia ir dabar.“
Skamba viliojančiai, tad kiti variantai nebesvarstomi, sėdame į automobilį, nustatome navigaciją restorano kryptimi ir lekiame.
Restoranas nedidelis, su lauko terasa, kuri atsidaro tik vasarą. Ne sezono metu joje paliekami baldai, greičiausiai tam, kad jie permirktų, o atėjus karščiams pradžiūtų ir pabandytų atgimti dar vienam sezonui. Gal kaltas šaltas oras, bet nužvelgęs terasą pamaniau, kad vasarą joje sėdėti išties nenorėčiau – senaties ir nugyventų baldų vaizdas tikrai nesukels noro prisėsti ir praleisti čia vasaros popietę.
Viduje vaizdas kiek kitoks – lyg namuose pas svetingą uzbeką, baras su didele svetaine ir dideliais stalais. Matyt, patiekalų porcijos tokios didelės, kad maži staleliai pietums tiesiog netiktų.
Meniu. Kainos tokios, lyg tai būtų reprezentaciniai pietūs, kuriuos gamins tik dienai atvykęs „Michelin“ 3 žvaigždutes nuskynęs virtuvės šefas. Salotos – po 8 eurus, sriubos – po 5, plovas – 12 eurų.
Atėjusi padavėja pranešė, kad šiandien plovas tik iš vištienos. Keista, patys skelbiasi, jog čia dirba Uzbekistano virėjų asociacijos narys, o plovas – tik iš vištienos. Nuo kada vištiena yra ta mėsa, kuri labiausiai atskleidžia plovo gaminimo tradicijas?
Padavėja mums rekomendavo sriubą „Mastava“, kurią, jos teigimu, visi mėgsta ir giria. Neatsisakėme, tik išsirinkome dar ir kitą – aitriųjų paprikų – sriubą. Taip pat užsisakėme plovo su vištiena ir kiaulienos kepsnį.
Mastava – 5,00 eur.
Kol padavėja dar prie mūsų stalo, paklausiau, iš kur toks nemalonus kvapas salėje. Nieko neužuodžiu, atsakė ji. Tad nuraminęs save, jog katinai turi daug geresnę uoslę, nei žmonės, susitaikiau su senos pritroškusios trobos kvapų gausa.
Kas kelias minutes lubose įmontuoti purkštukai į salę šliūkšteldavo garų, kaip supratau, orui drėkinti. Nors, spėju, jis labiau skirtas orui gaivinti ir tam nemaloniam kvapui slopinti.
Sriubas patiekė gražiai, o prie jų padėtos bandelės žadėjo skanią pietų pradžią, bet tik tol, kol nesumerkėme į jas šaukštų.
Aitriųjų paprikų sriuba priminė trintus kotletus, gausiai paskanintus česnaku ir praskiestus šlakeliu vandens bei šaukštu pomidorų padažo, o ant viršaus – smulkiai tarkuotas sūris.
Prisiverčiau suvalgyti tik porą šaukštų, o padavėjai pranešiau, kad sriuba nevykus ir vargu, ar valgoma.
Katinienė išgirtoje „Mastava“ sriuboje rado vos du paliegusius mėsos kukulius ir kelis daržovių fragmentus jiems į draugiją. Liūdnas sultinys su 20 gramų maltos mėsos už 5 eurus.
Pagrindiniai patiekalai taip pat nuliūdino. Vištienos plovas už 12 eurų perpus dalinosi mažą lėkštutę su daržovėmis.
Kiaulienos kepsnys atrodė taip, lyg prieš patiekiant kažkas jame padarė porą skylių, po to stipriai sudaužė iki nenusakomo plonumo, o galiausiai dar iškandžiojo kampus, kad atrodytų dar baisiau.
Kol mes bandėme susivokti, kas čia mums patiekta, prie stalo nepastebėta priėjo moteris, kaip vėliau supratome, šio baro savininkė.
Tai ką ji papasakojo, – ne silpnų nervų žmonėms. Ji lyg senam draugui, kuris jau senai žino, kas pas juos vyksta, pasipasakojo: „Žinai, tos aitriųjų paprikų sriubos, kurios nevalgei, aš tau neskaičiuosiu – pas mane virtuvėje dirbti pradėjo indusas, ir jis, išėmęs puodą iš šaldytuvo, nepauostęs tau įpylė. Aš visada tikrinu tą sriubą, nes ji pas mus neina, aš ją būčiau iškart išpylus, bet tas žioplys nesužiūrėjo.“
Kaip man, klientui, reaguoti į tokį tekstą? Įstaiga skelbiasi esanti ne šeimos valgykla, o šeimos restoranas, ir leidžia sau tokią prabangą: aukštas kainas ir pasenusį maistą.
Vištienos plovas – 12,00 eur.
Kai ji dar kelis kartus atsiprašiusi pagaliau pasišalino, mes sužiurome į mums atneštus pagrindinius patiekalus. Tada prisiminėme ir padavėjos žodžius, kad dėl mažo kiekio žmonių visų rūšių plovo nėra, tik su vištiena. Žinoma, mus kankino mintis, kokio senumo tas plovas ir ar jis praėjo šeimininkės testą, o gal ir vėl „tas indusas“ įdėjo net nepaskanavęs.
Plovas, nors ir nebuvo senas, nedvelkė jokia egzotika ir jokiu būdu neatrodė taip, kad jį būtų gaminęs žmogus, kuris tą amatą išmano. Tiesa, jis turėjo kelis skiriamuosius bruožus, atskyrusius jį nuo valgyklose ruošiamos ryžių košės su mėsa. Tai kartu patiekta česnako galva, kuriomis plovą gamindami paskanina virėjai, ir kosminė kaina – 12 eurų. Tądien svarstėme, kiek ta ryžių košė turėtų kainuoti. Su visa pagarba norinčiam uždirbti žmogui siūlome nustatyti 5 eurų kainą, ir tai jau bus kosmosas. Gal ji ir šokiruos žmones, bet nesuparalyžiuos, kas tikėtina pamačius 12 eurų kainą už mums patiektą „šedevrą“, prie kurio gamybos prisidėjo ir vienas Uzbekistano virėjų asociacijos narių.
Ne mažiau tragiškas nei plovas buvo kiaulienos kepsnys. Šalia jo patiektos gruzdintos bulvių puselės savo išvaizda nebyliai skelbė, jog jos matė ir karą, ir marą, ir Ebolos virusą, ir visa tai kažkaip išgyvenusios atgulė į mano lėkštę. Daržovių mišinys buvo tiesiog kelios skiltelės agurko ir pomidoro bei kopūstas. Daugiau nieko – nei pipiriuko, nei druskytės, nei aliejaus lašelio. Ir tas virtuvėje išniekintas kiaulienos gabaliukas buvo toks plonytis, kad jį taip plonai atpjauti ir po to kepant išsaugoti, kad nesuplyštų, reikia nano technologijų – greičiausiai dėl to ir kepsnio kaina tokia didelė.
Tad dabar, gerbiami skaitytojai, klausimas jums: kaip turime vertinti patiekalus, gamintus virtuvės meistro, kuris yra net kažkokios virėjų asociacijos narys? Aš net nedvejodamas rašau 1/5. O klausimas buvo tam, kad jūs pagaliau prabustumėt, nusimestumėt tą santūraus lietuvio šleifą ir nebijotumėt tokias vietas viešinti. Nes jei visi tylėsite, kažkas tas aitriųjų paprikų sriubas valgys ir susimokėjęs po 5 eurus, namie smagiai leis laiką tualete…
Nežinau, ar Uzbekistane žmonės į higieną žiūri kaip į antrarūšį reikalą maitinime, bet noriu įspėti „Karavansarai“ savininkus: čia Lietuva, ir čia galioja įstatymai, kuriais vadovaujasi atitinkamos įstaigos, tiek išduodamos, tiek atimdamos leidimus prekybai. Tikiuosi, kad ši mano apžvalga bus savotiškas kreipinys į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kuri nusiųs savo darbuotojus ir patikrins šią įstaigą ne vieną kartą, o geriausia – tikrins kelis kartus per savaitę, nes tą sriubą kažkas turi kontroliuoti.
Keista ir tai, kad nefiskalinėje sąskaitoje figūravo ėrienos plovas, nors tą dieną jo net nebuvo, ir patiektas buvo vištienos, bet tai tik smulkmena didelėje betvarkėje, kurią tądien mes ten pamatėme.
Žinoma, noriu atsiprašyti ten dirbusio Indijos piliečio: panaudotas žodis „indusas“ yra negarbingas jo, kaip žmogaus, pažeminimas, tekste jį naudojau tik tam, kad autentiškai perteikčiau visus įspūdžius, kuriuos mes ten patyrėme.
