Pica, pica ir dar kartą pica. Nors kas antras teigia, kad Lietuvoje skanių picų su žiburiu nerasi, aš nenuleidžiu rankų ir bandau paneigti tą nuomonę. Tad pasinaudojęs ne vieno skaitytojo man siųsta rekomendacija, aš vykstu į Kaune įsikūrusią piceriją, skambiu pavadinimu „Keturi šimtai laipsnių“.
Iš pavadinimo spėjau, kad picerija turi krosnį ir tai pasitvirtino užėjus į piceriją. Prieš įėjimą už baro atitvaro pūpsojo didelė krosnis. Džiugu, pagalvojau ir nužvelgiau picerijos salę. Pirma kas krito į akis tai, kad mažai vietos, o pakilus į antrą aukštą staliukai ne tik kad pasirodė nejaukūs, bet ir skirti labiau vaikams, nei suaugusiems. Bet atėjau ne baldų rinktis, o pavalgyti. Tad įsitaisau prie vieno iš laisvų stalelių, ir pradedu pažindintis su vietiniu meniu.
Pirmas mano matytas meniu, kuriame negražbyliaujama. Trumpai, be išvedžiojimų. Pagrindinę meniu dalį užima picos, kaip ir priklauso picerijai. Džiugu, kad yra ir kepsnių, tam atvejui, jei kompanijoje pasitaikys abejingų picoms. Kadangi trintų sriubų nelabai mėgstu, dažniausiai renkuosi aštrias, tad sriubą pasirenku greitai, bet va kurios picos noriu, niekaip neapsisprendžiu. Tad kaip dažniausiai būna, apsispręsti padeda padavėja. Aš tiesiog paprašau pasiūlyti populiariausią picą su mėsa. Jos nuomone tokia yra – „Texas BBQ“, tad pasikliauju ja ir užsakymas padarytas.
Pirma ant stalo atkeliauja sriuba. Kas krenta į akis tai, kad itališka duonelė įsitaisiusi ant sriubos polėkštės. Mielieji, aš nesu nei užkietėjęs sportininkas, nei sveikuolis, ir duonelę mielai su sriuba suvalgiau. Bet visada pagalvoju apie tuos, kurie bando atsisakyti duonos (angliavandenių šaltinio) ir kokia turi būti jų reakcija, kai valgydamas sriubą vis matai tą duonelę… Negalėdamas jos pastumti į šoną atskiroje lėkštelėje, turi kankinti save, versdamasis jos neparagauti, nors ji nebyliai šaukia, paskanauk, paskanauk, aš taip tinku prie šios sriubos. Kokia kankynė. Baisu. Nebekankinkite sveikuolių ir nebandykite jų kantrybės. Tiesiog patiekite ją atskiroje lėkštelėje. Na o kas liečia skonį, tai sriuba buvo labai skani. Aštrumas, plėšyta jautiena, daržovės ir čiabata duonelė puikiai derėjo. Štai kodėl aš kartais leidžiu sau papiktnaudžiauti didesniu kiekiu angliavandenių, kurie slypi tokioje duonelėje. Žodžiu sriubos skonis leido apsiprasti ir su nepatogiomis kėdėmis, kurios lyg specialiai padarytos tokios, kad ilgiau neužsisėdėtum, pavalgei ir kilk…
Kai atkeliavo ant stalo pica, pirma ką pagalvojau, kad picų kepėjas arba tie kurie sudarinėjo meniu, su spalvomis nedraugauja, arba jų iš vis neskiria. Pradėkime nuo to, kad maisto išvaizda turi kelti apetitą, o ne jį mažinti. Taip atsiranda tikimybė, kad klientas suvalgys daugiau, nei buvo suplanavęs. Suprantu, kad plėšyta jautiena tokia, kad iš jos grožio neišspausi, bet gal būtų buvę galima raudoną svogūną pakeisti baltu. Nes man asmeniškai raudonas svogūnas grožio patiekalams suteikia tik termiškai neapdorotas (pvz.: ant salotų), bet kai jo pamatau sriuboje, ar kaip čia ant picos, suvargusį nuo karščio ir praradusį visą žavesį. Žvelgdamas į picą mąsčiau, kad jei nebūčiau alkanas, greičiausiai ją pasiimčiau su savim išsinešimui, nes vaizdas apetito nepakėlė, o jį numušė. Suprantu, kad picų kepėjas improvizuoti negali, jis kepa griežtai pagal nustatytas „kalkuliacines korteles“. Bet savininkai, juk kurdami šios picos receptą, ją pirma iškepėt prieš paleisdami į prekybą. Negi akis neužstrigo, kad vaizdelis nekoks. Kaip sako ”maestro“ Eugenijus Ostapenko – ingredientai ir dar kartą ingredientai. Įjunkite fantaziją ir užmeskite kelis perpus perpjautus vynuoginius pomidorus, kokią kalendros, ar baziliko šakelę. Atrodo tiek mažai, o jau picos vaizdas kitas. Na bet susikaupiu, įjungiu fantaziją ir skanauju. Pica iš ties skani, jei užsimerki ir nematai „nikokio vaizdelio“, tai mėgaujiesi jos skoniu. Tiesa, tą skonį kiek apkartina šiek tiek padegęs paplotėlis. Bet žinant kokiame karštyje kepa tos picos, ir kad kiekviena sekundė tame kepime gali būti lemiama, susitaikai su tuo ir guodiesi, kad angliukai padeda virškinimui. Džiugino plėšytos mėsos gausa, kas liečia BBQ padažą – jo nelabai jutau, jei jis ir buvo, priminė labiau pomidorų padažą. Tikrai pasigedau BBQ būdingo sodresnio skonio.
Tad belieka vertinti ir patvirtinti nuomonę tų, kurie sako, kad Lietuvoje tikrai geros picos nerasi. Bet aš pažadu ieškoti…
Vertinimas: Interjeras – 7, Švara – 8, Aptarnavimas – 7, Maistas – 8. Viso: 30 balų (vidurkis – 7,5) Tad 4 nagučiai. O mano rekomendacijos nebijoti spalvų. Kartais jos ne tik pakelia nuotaiką ar apetitą, bet net padeda paslėpti minusus…
