Jau iš ryto vykdamas į Vilnių žinojau, kad grįžtant važiuosiu į Trakus – kibinų šalį. Mintyse tik ir sukosi kaip juos valgau… Kai vyksti į bet kokią šalį, manau tikslinga aplankyti ir jos sostinę. Tad manau nesuklysiu „Senajai kibininei“ priskyręs kibinų šalies sostinės titulą. Sutikite, tai žinomiausia vieta Trakuose, tad logiška manyti, kad norint paragauti kažko konkretaus, reikia vykti į tą vietą kuri tuo garsėja.
Kibininės interjeras prikausto dėmesį, neslėpsiu, yra kur paganyti akis. Tokio gražaus interjero senai neteko matyti, matosi, kad šeimininkai tam skiria daug dėmesio. Bet greitai prisimenu, kad ne į muziejų atvykome, tad išsirenkame staliuką lauke ir, džiaugdamiesi retai šiais metais mus džiuginančia saulute, vartome meniu. Na manau, nenustebinsiu jau nieko paminėdamas, jog šis restoranas gali pasiūlyti bet ko. Čia ne tik kibinai, bet ir kepsniai, bei picos. Kad prisėdame restorane „Senoji kibininė pica“ sužinojome tik gavę meniu. Nes pagrindinis pastatas neturėjo jokio į akis krentančios iškabos, kuri skelbtų, kad tai „Senoji kibininė“, tad pirmą kartą apsilankę einame į tą, kuri turi iškabą… Padavėja greit nuramina, pasakydama, kad kibinai tiek ten, tiek čia tie patys, tik čia gali dar gauti ir picų, bei kepsnių. Nenoriu meluoti, atvažiavome kibinų, tad likusios meniu dalies net nestudijavome, tik nustebino picų pasiūla, net 5 puslapiai tam skirti. Jau vartydamas meniu, įjungiu savo lakią vaizduotę ir įsivaizduoju kaip atkandu kibiną ir įdaro sultys bėga per žandus. Uch kaip skanu… Tad noras paragauti kuo daugiau įvairesnių kibinų nugali. Užsisakome su vištiena bei grybais, su kalakutiena, su aviena, su kiauliena ir sūriu. Na, o desertui kibinas su šokoladu. Sakykite, koks kibinų valgymas be sultinio, užsisakome ir jo. Bet mano dėmesį dar patraukia karališkoji kopūstienė, kuri, manau, ir išgelbėjo šią vietą nuo mano pykčio proveržio.
Atskleisiu vieną paslaptį kada geriausia eiti vertinti maitinimo įstaigų ir skaniai pavalgyti. Visada eikite kiek anksčiau, nei prasideda pietūs, tada virtuvė neapkrauta darbais ir Jūsų užsakymui skirs maksimaliai dėmesio. Kadangi mes anksti šiandien kėlėmės, tai 11:00 jau buvome praalkę. Džiugino ir tai, kad be mūsų, dar buvo užimtas tik vienas staliukas. Bet prie jo sėdėję vyrukai atėję ne valgyti, o liaudiškai tariant „taisyti“ sveikatos. Tad jie į virtuvės dėmesį nepretendavo. Bet taip nemanė tik padavėja, nunešusi mano karališką kopūstų sriubą jiems, arba ji pamiršo, kad aš ją užsakiau, arba pamanė, kad ji tiems vyrukams labiau reikalinga… Čia prisiminiau šios vietos statusą ir veidą užliejo šypsena. Dar vienas kareivis rėkiantis, kad jis generolas… Džiaugiuosi, kad mano sriuba neatiteko tiems vyrukams, ji buvo tobula. Traški duonelė, kaimiška kopūstinė, pasipuošusi kepinta rūkyta kiaulienos šonine, grybukais. Žodžiu pasaka. Dar dabar gailiuosi, kad nesuvalgiau visos duonelės, o pasilikau vietos skrandyje kibinams.
Na, o toliau pasipylė virtuvės “šedevrai“. Tikrai nesiruošiu daug dėmesio skirti sultiniui, kuriame višta, geriausiu atveju, tik kojas mirkė, bet tikrai pati net nebuvo prigulusi į verdantį vandenį. Tai apie sultinį tiek, nei skonio, nei kvapo.
Judame link kibinų. Kad lengviau atskirtų su kuo įdaryti kibinai, padavėjos turi skirtingų spalvų servetėles. Įdomi idėja. Bet tik tai ir sužavėjo. O toliau tik liūdesys ir nustebimas.
Pirmus ragaujame vištienos su grybais ir kiaulienos su sūriu kibinus. Kibine su grybais vištiena randama tik kibino gale, arba jei būtume kandę iš kito galo, būtų buvęs pradžioje. Smalsu būtų paklausti virėjų, kokiu įrankiu reikia kapoti vištieną, kad gabalai būtų apie 2 cm dydžio ir kaip reikia maišyti grybus su vištiena, kad vištienos kibine rastum tik tą vieną milžiną? Toliau kiauliena su sūriu. Vis dar nesuprantu koks ten buvo sūris, nes jis net nebuvo išsilydęs. Na, o iš kiaulienos mano kibinui atiteko vieni lašiniai. Nors ir koks buvau išalkęs, pusę šio virtuvės nesusipratimo palikau. Visi kibinai buvo sausi. Tad mano svajonę apie bėgančius taukus per žandus teko pamiršti.
Na ir pagaliau desertas. Kibinas su šokoladu. Jau pažvelgus plika akimi, matosi, kad jis perkeptas ir sudžiuvęs. Virėja turbūt didžiuojasi tokias nesąmones kepdama. Neišlaikė mano nervai, pasikviečiau padavėją. Barškindamas į lėkštę šiuo desertu išgavau garsą, kuris priminė šaukšto daužymą į lėkštę. Kai į tai padavėja atsakė na ir kas, supratau, kad išaiškinti savo pretenziją beviltiška, matyt pas jų tai norma.
Jei paklausite kaip jaučiausi ten valgydamas, tam, kad tai įsivaizduoti, užsimerkite. Tada pasąmonėje suformuokite vaizdelį: autobusų stotis, kioskelis, mikrobangėje pašildytas kibinas, ant kurio pakuotės didelėmis raidėmis puikuojasi užrašas „Naminiai kibinai“. Ir tada skanaus…
Liūdna ir pikta kai vieta, kuri turi puoselėti taip garsiai restorano internetinėje svetainėje skelbiamą paveldo saugojimą nukrypsta į kažkokius marketinginius mados šauksmus picų kepimus ir visokio kito š… populiarinimą ir tuo pačiu pamiršta tai, kas jų pavadinime parašyta – „Senoji kibininė“. Juokas ima pagalvojus, kokias jie kepa picas, jei to, kuo didžiuojasi, net gaminti nemoka.
Nebenoriu plėstis, nes be pykčio liejimo, nieko gero apie juos pasakyti negaliu. Negaliu nurašyti šio jų liapsuso net vasaros sezonui ir dideliam klientų kiekiui, juk buvo rytas, ir jų nebuvo. Jei paklausite ar dar kada atvykęs į Trakus čia užsuksiu, atsakysiu be gražbilybių, kad taip. Bet tik jei būsiu su svečiais ir norėsiu parodyti gražų restorano interjerą. Valgyti tikrai čia nevažiuosiu ir niekam nerekomenduosiu. Pradedant virtuve, kuri mato savo liapsusus ir be širdies graužaties atiduoda juos į salę, baigiant aptarnaujančiu personalu, kuris tarpusavyje bendraudamas leidžia sau klientams girdint keiktis. Na koks jus restoranas???
Vertinimas: Interjeras – 8, Švara – 8, Aptarnavimas – 4, Maistas – 4. Iš viso: 24 balas (vidurkis – 6). Tad 3 nagučiai „Senajai kibininei“.