Būnant Kaune, dažnai Riebaus katino kelias kerta Laisvės alėją. Ne kartą man į akis krito daugumos komentaruose minimos „Milano“ picerijos iškabos, prikabintos ant eglučių. Gal tos išorinės iškabos mane ir sustabdydavo nuo apsilankymo čia. Man tai labiau primena mokyklinukų, suruošusių tėvams spektakliuką nuorodos, iškabintos visoje mokykloje nuo paradinio įėjimo iki klasės. Bet tai tik detalė, kodėl mano apsilankymas čia buvo vis atidedamas.
Tad vieną dieną smalsumas užmesti akį į tai, kas yra viduje paėmė viršų… Jei užsukus į „Kauno įgulos karininkų ramovę“ ir nepastebėjus užrašo ant durų stiklo, būčiau apsisukęs ir išėjęs, nes iškaba virš durų skelbė, kad tai restoranas – kavinė „Trys milžinai“.
Vidus dar labiau mane nustebino, nei iškabos ant eglučių. Lyg ir picerijos pavadinimas skelbia, kad tai Milanas, bet vidus tai paneigia. Pasijutau lyg Maskvos priemiesčio lyderiaujančio kolūkio restorane. Kad pilnai patirčiau tą jausmą, trūko tik kampe kelių muzikantų su balalaikomis.
Girdėjau, kad šios picerijos įkūrėjas italas. Tai darau prielaidą, kad jis po antrojo pasaulinio karo čia tą restoraną ir įkūrė, o vaikai puoselėjantys šį verslą į interjerą ir neinvestuoja. Nes, matyt, neinvestavo ir senolis perimdamas tarybinį paveldą…
Sėsdamas prie stalo tikiuosi, kad maistas paneigs susidariusį pirminį įspūdį. Vartant meniu suvokiu, kad tai iš ties labiau restoranas, nei picerija, nes kainos niekaip neatitinka vargano tarybinio interjero. Pasirinkimas didelis, matosi, kad stengtasi sudėti visus patiekalus, kuriuos gyvenime yra tekę gaminti.
Kai pamatau tokį platų meniu, visada užsiduodu sau klausimą: koks srautas turi būti žmonių, kad supirktus maisto produktus pavyktų išlaikyti visada šviežius. Sutikite, kai meniu nėra didelis, yra daug lengviau palaikyti šviežių produktų gausą šaldytuve.
Vyresnės kartos žmonės, kurie lankydavosi restoranuose kai buvo galima atsiskaityti rubliais pamena, kokie padavėjai buvo tada ir koks buvo jų aptarnavimas. Panašus aptarnavimas ir čia. Jautiesi lyg vargintum žmogų užsukęs. Nors buvo apeliuojama į dienos pietų meniu, aš atsisakiau. Norisi rašant apžvalgą paskanauti maisto, kuris reprezentuotų kavinę.
Sprendžiant iš interjero darau prielaidą, kad ši picerija dirba jau senai. Nes prie dabartinės konkurencijos toks interjeras naujai atsidariusios picerijos niekaip „neišsuktų“. Tad laukdamas savo patiekalų tikiuosi, kad skanus maistas ir yra tas slaptas ginklas, kuris leidžia šiai kavinei gyvuoti.
Atkeliavusi pomidorų sriuba nuliūdino tiek pateikimu, tiek skoniu. Pateikimą jūs matote, liaudiškai tariant – tep lept. Kalbant apie skonį, nedėstysiu, kaip yra gaminama itališka pomidorų sriuba. Paminėsiu tik tiek, kad čia naudotos daržovės nebuvo troškinamos, tiesiog sumesta viskas į puodą, o užvirus sutrinta. Ką galiu, tai žodžiais perteikti skonį. Trinti saldinti pomidorai… Neteko dar nė karto valgyti sriubos, kurią gaminant būtų taip persistengta naudojant cukrų. Nors ir koks buvau alkanas, įstengiau suvalgyti tik pusę sriubos. Ir žvelgdamas į link mano staliuko atkeliaujančią padavėją, dėjau visas viltis, kad pica visa tai pataisys.
Bet nugulusi ant stalo pica privertė susimąstyti ar kalbos, kad tai italo restoranas nebus tik lietuvaičių pigus triukas, norinčių prisivilioti daugiau klientų. Vaizdas lėkštėje kuždėjo, kad privalau atsisakyti, nes čia ir neragavus viskas aišku. Bet tuščias skrandis, kuris kiek apramintas keliais šaukštais saldintos pomidorų tyrės, primygtinai liepė valgyti.
Pica „Trys skoniai“ valgant susiliejo į vieną didelę beskonybę. Picos dalis, kuri atstovavo picą su vištiena ir joje logiška, kad turėjau rasti vištienos, o ištiesų radau tokius smulkius jos gabaliukus ir nuo kepimo sukietėjusios iki tokio lygio, kad vos nesumaišiau su kepintais ir vytintais svogūnais. Negaliu teigti, bet darau tik prielaidą, kad buvo naudota prieš kelias dienas virtos vištienos filė, kurią prieš barstant ant picos paplotėlio smulkiai supjaustė, tikėdamiesi taip paslėpti ant jos nuo senaties susimetusias raukšles… Antra dalis, ant kurios buvo prismulkinta virto kumpio, matyt turėjo atstovauti picą „Milano“, kurios meniu aprašyme skelbiama, kad ji bus su rūkyta šonine, taip pat privertė nusiminti ir tik apgailestauti, kad pasidaviau skrandžio įkalbinėjimams. Na o trečio dalyvio picos „Carne tritata“, kad ir kaip stengiausi nesugebėjau rasti. Jį matyt imitavo alyvuogės gausiau pabarstytos toje vietoje, kur susiliejo picos „Milano“ ir „Pica su vištiena“. Šią picą galiu vadinti storapade tik dėl to, kad ji kiek aukštesnė už plonapades, bet ne dėl jų paplotėliams būdingo storio, bei minkštumo.
Na, o picos kaina 7 eurai, tai kosmosas. Daugiausia ko ji yra verta, tai virėjo ašarų…
Apibendrindamas pasakysiu, kad man liūdna ne kiek dėl savęs, bet dėl šios kavinės savininkų, kurie tikisi, kad klientus galima maitinti bet kuo, ir gaminti bet kaip… Džiugu, kad kavinių tik daugėja ir tai verčia apsileidusius pasitempti, arba mąstyti apie užsidarymą. Arba galutinai persiorientuoti į dienos pietus, nes dabar, mielieji, jūs verti tik valgyklos statuso. Žinoma, yra dar kitas variantas, pasistengti išnaudoti turimą interjerą. Pakeisti meniu į rusišką, pasodinti kampe kelis muzikantus su balalaikom, lai linksmina geriančią liaudį. Kaip žinia, geriantys dažniausiai nesupranta ką valgo, čia galės ramiai nesivargindami jūsų virėjai toliau malti š… virtuvėje. Padavėjas taip pat perengti rusiškais tautiniais rūbais. Klientams sukelta nostalgija žvelgiant į jas, taip pat padės nukreipti dėmesį nuo prasto maisto. Milano užrašą nuo durų nuvalyti. O iškabą „Trys milžinai“ pakeisti iškaba „Три Богатыря“.
Vertinimas: Interjeras – 2, Švara – 6, Aptarnavimas – 6, Maistas – 2. Viso: 16 balų (vidurkis – 4) Tad tik 2 nagučiai.
Su pagarba,
Riebus katinas
