Pabandykite įsivaizduoti tokius pietus: „Užsukate į kavinę, kurioje stalai padengti baltomis staltiesėmis. Prie baro stovi išsirikiavusių būsimų padavėjų eilė, kurių krūtinę puošia kortelė su užrašu – mokinys. Šalia jų stovi kelios mokytojos, rimtais nuo susikaupimo veidais, ir akylai stebinčios kaip mokiniai aptarnauja klientus.
Kaip Šarūnas Jasikevičius varžybų metu prisitraukęs už rankos žaidėją, aiškindamas ką jis atliko salėje negerai, taip šios moterėlės auklėja būsimus padavėjus – barmenus. Stovi visa galva už savo mokytoją aukštesnis berniokas, raudonais nuo gėdos žandais, panarinęs galvą ir klausosi, ką ir kaip reikėjo padaryti. O po to jau baimės pilnomis akimis ir nematydamas nieko salėje, išskyrus savo mokytoją, bando nešti pilnas lėkštes. Kur jam nedrebės rankos, kur jam nevirpės balsas. Va dėl šio gyvenimo filmo pagrinde ir vykdavome į šią maitinimo įstaigą.
Smagu būdavo stebėti, kaip jie bando drebančiom rankom surašyti užsakymą. Kaip nešdami sriubą stengdavosi surast savyje jėgų, kurios leistų nešant neteliuškuoti ja į visas puses. Trumpai tariant, visada iš Klaipėdos turizmo mokyklos valgyklos išeidavome ir skaniai pavalgę, ir dėka prieš tai paminėtų vaizdinių, pasikėlę nuotaiką.
Tad panašių potyrių vedamas atvykau į šią maitinimo įstaigą ir šį kartą, jei neleis sumeluoti mano atmintis, po daugiau nei dešimties metų.
Valgydinama čia jau kitoje mokyklos pastato vietoje, patalpos atrestauruotos. Yra net dvi salės. Viena restorano tipo, kita kavinukės. Keista, bet padavėjų apsilankymo dieną nepamačiau. Tik dabar rašydamas pagalvojau: gal šv. Velykų proga moksleiviams atostogos? Žinoma labai gaila, nes būtent prieš tai aprašytų vaizdelių šį kartą ir atvykau.
Teko pasiskaityti tos dienos meniu pakabintą ant sienos, bei pačiam susidėjus pasirinktus patiekalus ant padėklo, keliauti į restorano salę pietauti.
Tik prisėdęs, pradėjau analizuoti čekyje atspausdintas patiekalų kainas.
Šviežių kopūstų sriuba – 0,45 euro. Taip taip, jūs gerai perskaitėte. Sriuba kainavo vos pusę euro. Už tokią kainą tikėtis kažko tokio, manau būtų kvaila, bet ši sriuba mane maloniai nustebino. Sultinyje radau nemažą kiekį daržovių, kas dar labiau mane varė į neviltį. Į neviltį, nes su kiekvienu tirštu sriubos šaukštu aš vis tolau nuo galimybės surasti atsakymą, kodėl ši sriuba tokia pigi?
Kaip ir kodėl supjaustyta pusė silkės su kiaušinio ir krienų bei majonezo miksu kainuoja juokingus 0,69 euro?
Čia aš prisiminiau Azijos šalis, kur yra išnaudojama vaikų darbo jėga, kas leidžia mokant juokingus pinigus už jų darbą, sumažinti gatavos produkcijos kainą. Bet čia ne Azija ir aplink konkurentų diktuojamos ženkliai didesnės kainos.
Vištienos kepsniui, kaip ir prieš tai valgytam silkės užkandžiui, pretenzijų neturėjau. Kiaušinio plakinyje apkeptas plonytis vištienos filė gabaliukas puikiai atitiko savo kainą – 2,55 euro. Vienintelis kas man ir liko mįslė, tai bulvių košė. Savo akimis mačiau kaip man ją idėjo į lėkštę, bet kaip ji per tą trumpą laiką, kol ją pradėjau valgyti, pavirto į vientisą guminį darinį, paaiškinti negaliu. Pakišus po ja šakutę ir bandant pakabinti gabalėlį, košė kėlėsi visa nesidalindama, sugebėdama išlaikyti ant savęs ir vištienos kepsnį. Neeksperimentavau su savo skrandžiu, o pasitenkinau salotomis ir vištiena. Baigęs valgyti ir žvelgdamas į čekį supratau, kad nepasiėmiau jokio atsigėrimo. Tad nusprendžiau padidinti čia išleistą pinigų sumą ir „peršokdinti“ ją per keturių eurų ribą. Nuėjęs prie baro užsisakiau dar kefyro, bet jo kaina mane pribloškė galutinai. 0,20 euro centų už stiklinę, kurioje tikrai buvo nemažiau kaip 200 ml. kefyro.
Prisimindamas senus laikus, apie kuriuos rašiau apžvalgos pradžioje ir vertindamas dabartinius įspūdžius, palikau vertinimą 5/5 įstaigai, kuri ruošia žmones, norinčius ilgam pasinerti į restoranų verslą, o neateiti ten tik kuriam laikui kaip į pereinamą stotelę…
5/5 nes kaina atitinka kokybę, o kai kurie patiekalai ją net lenkia. Drąsiai būtų galima pakelti tiek sriubos, tiek silkės kainą bent per pusę. Bet mums vartotojams maloniau mokėti mažiau, tad kelti kainų nerekomenduoju.
