Na čia kaip ir viskas aišku, ryžių dribsnių košė, o tas skystis puodelyje pasirodo arbata, paragavus tikrai nesupratau, kas ten, tik kai surinkinėjo indus pasakė, kad tai buvo kakava.
Iš tikro visai skaniai susivalgė pusryčiai bent jau man.
O sriubos buvo visiška katastrofa, ta kur plaukioja kelios morkos ir tikriausiai per burokine tarka tarkuotos bulves, skonio palyginimui apibūdinčiau taip: daržovės užpiltos vandeniu.
Burokėlių sriuba irgi turėjo įdomų skonį, tad užteko mums jų tik paragauti ir nusprendėme, kad ta dieną pietūs bus be sriubų, o antri patiekalai visai skaniai susivalgė, tik aišku, kad vaiko patiekale morkos buvo nepaliestos.
Ir vėl košytės.
Ir mano taip laukta dešrelė vakarienei, prisižiūrėjus kaip infekciniam maitina dešrelėm, laukiau kada šis kulinarinis šedevras nuguls ir pas mus lėkštėse, ir štai kartu su troškintais brokoliais, kalafiorais ir morkom…
Tikriausiai aiškinti, kas kur nereikia, tik turėjau sunkumų pjaustant mėsytę su tokiu peiliu, su šiais pusryčiais baigėsi mūsų viešnagė intensyvioje terapijoje.
Pamačius tokius pietus, širdis tyliai džiaugėsi, kad nei vienoj lėkštėj nėra morkų.
Bet, o tačiau… Nuotraukos dešinėje žuvies kukulis, kurio užteko vieno kąsnio.
Šalia kukulio pieniška ryžių sriuba, mes tokiu sriubų namuose nevalgom, tad ir nuo komentaru susilaikau. Kita sriubytė pakankamai skani ir mėsos kukuliukas visai nieko.
Varškės apkepas labai skaniai susivalgė, trintos uogos labai pagerino jo skonį.
Vakarienei vėl košė, nors mes laikomės to principo, kad košes valgom tik rytais, bet visgi buvo paragauta ir nesinorėjo jos spjauti atgal, iš tikrųjų kas labai nustebino, kad košės nebuvo pervirtos.
Apie košes jau rašiau, tai net neturiu ką pridurti.
Viskas puikiai, tik vėl pas vaikė lėkštėje morkos liko nepaliesto.
Kotletukai skanūs, sriubos iš išvaizdos panašios kaip intensyvioj terapijoj, bet skonis tikrai skiriasi, tiksliau sakant, šios sriubos turi skonį.
Beje, turint kišenėje šiek tiek pipirų ir druskytės, galima „išgyventi”. Nors kai kuriuose patiekaluose prieskoniu tikrai netruko.
Dar liko nenufotografuotas virtas garuose omletas (jame tikrai truko bent žiupsnelio druskos, ar vieno kito prieskoniuko), ir dar keleto patiekalu nenufotgrafavau, bet apibendrinant nėra labai prastai, intensyvios priežiūros skyriuje ir maistas ir personalas toks, kad tikrai nesinori dar karta sugrįžti.
Iš tikrųjų papuolus į ligoninę tikėjausi kad bus prasčiau.
Nes pasižiūrėdavau koks maitinimas Lietuvos ligoninėse ir galvodavau, kaip ten neatsidurti, bet yra kaip yra….
Yra tekę lankytis ligoninėse ne Lietuvoje, bet nepaisant laiko, kada atvykta i ligoninę, ar ryte ar naktį, nežiūrint į amžių ar tau 2 ar 72, dar laukiamajame pasiūlo arbatos ir skrebutį.
Maniau kad gryžus į Lietuvą gausim geresnę medicininę pagalbą, nes toje šaly, kur gyvenau mūsų daktaras „googlino” apie vejaraupius, bet ir čia”gydė” lašelinėm nuo žarnyno infekcijos, kol perkėlus i kitą skyrių patikrino kiti gydytojai ir nustatė kitą ligą ir greitai skyrė gydymą antibiotikais, taip vaikas kelias dienas gulėjęs lovoje su nekrentančia aukšta temperatūra, perkeltas i kita skyrių tos pačios dienos vakare „grižo i save”.
Saugokim save. O jei maistas netinka jūsų skonio receptoriams, visada galima jo, užsisakyti, kad atvežtų vežėjai, arba artimieji.
„Riebus katinas“ neatsako už autorių mintis ir išsakomas idėjas, tačiau kviečia būti pilietiškiems ir reikšti savo nuomonę viešai.
Nuo Riebaus katino pridursiu: koks žmogus turi būti beširdis, jei mamai paprašius karšto vandens prasižiotų ir pasakytų, kad šiandien maitinimas nepriklauso.
Nuo kada vanduo iš krano ligoninėje tapo normuojamu?????
