Vaikščiojant Laisvės alėja, Kaune, ypač pietų metu, akį patraukia siaurame koridoriuje pradingstantys žmonės, ties iškaba „Valgykla“.
Visada nužvelgdamas tą iškabą apsipilu prisiminimais iš tų laikų, kai buvau jaunas ir gražus… Tais laikais, tarybiniais laikais, nepabijokime to termino, į valgyklas nepilnamečius tik ir įleisdavo. Tik dabar maitinimo įstaigos, prekiaujančios alkoholiniais gėrimais, amžiaus cenzo netaiko. Tad visada smagu prisiminti tas dienas ir tą atmosferą, bei tą maistą. Gal tų prisiminimų užburtas, net nepastebėjau kaip, vadovaudamasis nuorodomis, pakilau į antrą aukštą. Ir pro grotomis kaustytą įėjimą patekau į praeitį… Neslėpsiu, šioje valgykloje vaikystėje lankytis neteko, bet sutikite, jei jų nerenovavo, jos visos tokios panašios. Užsukus čia gerokai po pietų, eilės nebuvo, todėl prisiminimai, apie stovėjimą eilėje su padėklu, išniro tik pasąmonėje. Be manęs čia buvo tik keli lankytojai. Bet tai suteikė man daugiau erdvės asmeniniams pažinimams. Niekas nepasikeitę… Tas pats kompotas, su būtinai stiklinės dugne plaukiojančiais vaisiais, ta pati silkutė su pomidorų padaže kepintomis daržovėmis. Jei ne mano paimta „Šiupininė“ sriuba, po virėjos pasiūlyto „Šnicelio“, vos prie kasos piniginėje nepradėjau ieškoti rublių. Net duona, kurios riekė kainuoja 0,06 ct., sudėta kaip tais laikais į didelį padėklą prie kasos, kur kasininkė gali kontroliuoti paimamą jos kiekį. Susimokėjęs, įsitaisau prie valgyklos kamputyje pastatyto staliuko. Su džiaugsmu akyse nužvelgęs savo pilną padėklą ir tyliai sukuždėjęs, skanaus, pradedu puotą.
Nesileisiu į detales, apibendrindamas maistą pasakysiu, kad jis labai skanus. Čia tiktų daugumos naudojamas terminas – maistas kaip namie. Žvelgdamas į prie gretimų stalelių sėdinčius senjorus, suprantu, kad mano vertinimas teisingas. Tai jie didieji kritikai ir vertintojai. Jų pensijos tokios mažos, kad leisti valgyti bet ką jie sau negali. Šiais laikais jie priversti taupyti ir tikslingai paskirstyti pinigėlius savo malonumams. Sėdėdamas garbingoje komisijoje bandžiau suskaičiuoti kiek laiko ši valgykla jau gyvuoja, ir kiek šimtų tūkstančių žmonių ji per tą laiką pamaitino. Kaip minėjo kasininkė, ši valgykla pravėrė „geležinę uždangą“ 1961 metais. Tad belieka džiaugtis, kad ši įstaiga visą tą laiko tarpą buvo rankose tų žmonių, kurie ne tik išmano šį darbą, bet ir su meile gamina maistą.
Vertinimas: Interjeras – 9, Švara – 9, Aptarnavimas – 9, Maistas – 10. Iš viso: 37 balas (vidurkis – 9,25). Tad 5 nagučiai.
