Vargu, ar „Miško natas“ aptiksite šiaip važiuodami greitkeliu – ši maitinimo įstaiga įsikūrusi net ne gyvenvietėje, o gūdžiame miške. Kadangi man rūpi mano sekėjų sveikata, norėčiau juos informuoti ir apsaugoti, kad netyčia čia neužklystų.
Taip jau nutinka, kad miesčionys užsimano pabėgti iš miesto ir papietauti kur nors gražioje gamtoje. Tad trumpai panaršius internete ir panagrinėjus pasiūlymus aplink Kauną akis užkliuvo už „Miško natų“ nuotraukų.
Važiuojant link vilos siauru miško takeliu tankus miškas, susipynęs šakomis, neįsileido saulės spindulių ir panardino mus į tamsą, tačiau pamačius gražią vilą, įsikūrusią miško apsuptyje, sužibo viltis, kad smagiai pasisėdėsime.
Jauku, gražu. Matosi, kad aplinka kurta su meile ir neišdarkant miško.
Susirandame stalelį, gauname meniu, pasineriame į jo skaitymą. Buvome keturiese, bet tik aš vienintelis užsisakiau porą patiekalų – visi kiti, lyg kažką nujausdami, išsirinko po vieną.
Tad pradedame linksmiausią dalį skaitytojams ir liūdniausią mums – tą dieną ten valgiusiems.
Pradėkime nuo martinio „Bianco“. Jei aš klystu, jūs mane komentaruose pataisykite. Mano manymu, šis gėrimas patiekiamas su citrina, o sausas martinis („Dry“) – su alyvuoge. Tad pamatęs atneštą martinį be citrinos paprašiau padavėjos jos atnešti.
Tik namie peržiūrinėdamas sąskaitą pamačiau, kad tuos kelis plauko storumo citrinos pusmėnulius mums įtraukė į sąskaitą ir paėmė simbolinius 0,40 euro. Spėju, jei būčiau paprašęs papildomai dar po vieną popierinę servetėlę, mokestis už jas būtų irgi atsispindėjęs bendroje sumoje.
Maistas. Kadangi meniu sudomino trinti šaltibarščiai, užsisakiau jų. Be to, kad skystį ant putpelių kiaušinių į lėkštę supila prie stalo, daugiau nieko gero apie juos pasakyti negaliu. Čia panašiai kaip atvažiavus pas močiutę į kaimą gauti sutrintų cepelinų…
Trinti šaltibarščiai su putpelės kiaušiniais – 3,70 eur.
Jei neklystu, sriuboje be putpelių kiaušinių dar buvo pora avokado riekelių. Na, ir balintos burokėlių sultys. Trintais burokėliais to vadinti negaliu, nes per daug jau skysta konsistencija. O dar tas nežmoniškas kiekis grietinės, kuris slėpėsi po putpelių kiaušiniais ir smulkintais svogūnų laiškais, pradėjus maišyti sriubą nudažė balzgana mirties spalva.
Buvo liūdna matyti, kad tokį paprastą patiekalą galima sugadinti bandant „išspausti“ kažką neįprasto. Taip dažniausiai būna, kai ūkininkas užsimano įkurti restoraną, ir jame būtinai nori matyti šaltibarščius, o pusę pasaulio apkeliavęs virėjas bando juos pritraukti prie kulinarijos naujovių.
Cezario salotos su krevetėmis – 7,90 eur.
Cezario salotos buvo su siurprizu, apie kurį mūsų draugai sužinojo vos parvykę namo. Dar būnant viloje kilo nemažų įtarimų dėl krevečių šiose salotose. Nors ir man buvo siūloma jų paragauti, vien pažvelgęs į jas aš susidariau vaizdinį, kaip jos buvo laikomos ir ruošiamos, tad atsisakiau. Spėju, kad dėl vietos šaldytuve stokos jas laiko panardinę į kieme iškastą prūdą. O jas taip stipriai perkepė tik tam, kad sunaikintų įsigėrusio dumblo kvapą…
Juokas juokais, bet šios Cezario salotos jas valgiusiai damai atliko žarnyno valymo funkciją.
O mes, vyrai, rinkdamiesi pagrindinius patiekalus, „pasimovėme“ ant iberinės kiaulės šoninės. Sutikite – skamba gerai: 24 val. žemoje temperatūroje brandinta „Iberico“ kiaulienos šoninė. Klausimas: prieš kiek dienų vyko tas brandinimo procesas?
Iberico kiaulienos šoninė su bulvytėmis ir troškintais kopūstais – 10,90 eur.
Kol jūs žiūrėsite į šio patiekalo nuotrauką, aš pabandysiu papasakoti, ką mes ten gavome.
Pirmiausia – drįsčiau abejoti, kad tai iberinė kiaulė. Spėju, jog tai greičiausiai viloje augintos veislinės kiaulės riebioji dalis. Kiaulė prieš ją paskerdžiant prasigraužė medinio tvartelio sieną ir, ištrūkusi į „Miško natas“ supantį mišką, klaidžiodama iš bado greičiausiai ir surijo kelias giles, o besivalkiodama po mišką išsiterliojo ir iš rusvos kiaulikės tapo juoda. Na, o šernai vėliau jai išdavė suklastotus „Iberico“ dokumentus, su kuriais ji ir turėjo kirsti Lietuvos sieną, bet buvo sulaikyta ir viloje paskersta.
Troškinti rauginti kopūstai buvo tokie liūdni skrandžiui, kad ne veltui lindėjo po šonine ir bijojo rodytis – priminė tokius, kuriuos senolis kažkada užraugęs statinėje užkasė sodelyje. Po jo mirties vaikaičiai, ieškodami palikimo, perkasę visą sodą ir radę tuos kopūstus troškindami manė prikelsiantys antram gyvenimui. Turiu jus nuliūdinti – nepavyko.
Meniu minimai salierų ir krienų tyrei atstovavo eiliniai krienai iš parduotuvės, dėl mandrumo nuspalvinti burokėlių sultimis arba greičiausiai tais pačiais trintais šaltibarščiais. Tik kyla klausimas: kokio velnio jų tiek daug? Greičiausiai jie turėjo padėti amortizuoti tuos riebius lašinius, kurie bandė būti panašūs į šoninę.
Lašišos kepsnys su bulvytėmis ir žirneliai – 11,90 eur.
Vienintelė Katinienė tą vakarą liko patenkinta. Ją sužavėjo tiek vilos aplinka, tiek lašišos kepsnys, kuriam priekaištų ji neturėjo.
Tad vertinu 1/5. Aplinka – gerai, padavėjos aptarnavimas – gerai, bet dėl maisto du iš keturių pusę nakties praleido tualete, išsivalė žarnynus. Man grįžus į namus taip pat raižė pilvą, tačiau sunkesnių pasekmių matyt išvengiau išgėręs 2 litrus stebuklingo gėrimo „Coca cola“.
Kadangi katinai turi po 9 gyvybes, aš viešai pažadu Katinienei: kada nors mes ten dar sugrįšime ir duosime antrą galimybę vien dėl pasakiškai sutvarkytos aplinkos.
