Žinote, kada pasijuntu kaip bejėgis avinas, neturintis teisės gyventi kaip nori, be teisės elgtis, kaip pataria sveikas protas? Ogi tada, kai atsisėsdamas kavinės lauko terasoje privalau užsidėti kaukę.
Avinas, kuris, veidą užsidengęs kauke, varto meniu ir stebi ant gretimo suolelio skverelyje susėdusius praeivius be kaukių. O per du metrus nuo mūsų stalelio kiti klientai, jau nusiėmę kaukes, jaučiasi apsaugoti nuo viruso, nes jiems atnešė po taurę gėrimo. Nesvarbu, koks tai gėrimas – su alkoholiu ar be, tinka net paprastas vanduo. Bet koks skystis ar net paberta sauja riešutų ant stalo jus jau apsaugo ne tik nuo viruso, bet ir nuo baudos.
Graudu, kai vieno žmogaus laki vaizduotė įkaitais paverčia beveik tris milijonus žmonių. Žinoma, bauginimo manija jis jau spėjo apkrėsti dar keletą žmonių. Pavardžių neminėsiu, jie kasdien šmėžuoja televizijoje ateidami pranešti tiems, kas dar randa kantrybės žiūrėti, vis naujesnę jų sukurtą pasaką.
Baigdamas tą įžangą noriu tik pridurti, kad linkiu tam patyčių meistrui po spalį vyksiančių rinkimų nenusiminti, jei jo niekas neišrinks – darbą jis gaus bet kurioje televizijoje ar radijuje. Drąsiai galės garsinti siaubo filmus pensinio amžiaus lietuviams.
Džiugina bent tai, kad žmonių sąmoningumas didėja, ir tokios panikos, kokią pavyko įvaryti pavasarį, kai visi lyg išprotėję šlavė kruopas parduotuvėse, nebepavyksta pakartoti rudenį, kad ir kaip stengtųsi „šaika“.
Gaila vaikų, kuriems dėl kaukių bus padaryta milžiniška psichologinė trauma. Mes iš pamokų bėgdavome šiaip dėl smalsumo. Dabar vaikai bėgs dėl baimės būti paženklinti. Nežinai, kada į klasę užeis teta ar dėdė, ginkluoti nuotoliniu termometru, nutaikys jį į septynmetį ir tam vos nepradėjus dėti į kelnes ištars: nebijok, tai neskausminga. O ginklui užfiksavus pavojų skelbiančią temperatūrą, tą vaikutį išsives… Kas dėsis tuo metu vaiko galvelėje, jo klasiokų širdyse? Ar kam įdomu? Kokius baimės priepuolius patiria vaikai, eidami miegoti prieš mokyklą ir kokios baimės juos lydi einant į ją?
Te atleidžia man Kaune, Vilniaus g., įsikūręs Sakartvelo restoranėlis „Mtevani“ už jų apžvalgoje skirtą didelę jos dalį vienam Lietuvos personažui, bet kitaip negaliu – pavargau veidrodyje stebėti, kaip mano ausys dėl kaukės vis labiau atvimpa į priekį ir pradeda įgauti asilo ausų formą.
Kiekvienas valgytas tą dieną chinkalis su jautiena ir kiauliena vertas daugiau žodžių nei prieš tai minėtas ponas. Nes jie buvo pagaminti be priekaištų.
Chinkali su jautiena ir kiauliena – 5,50 eur.
Pražiodinęs chinkalį jo viduje radau sultingą mėsos kukulį. O išbėgęs sultinys buvo kažkas nenusakomo žodžiais. Ne dėl baimės, kad koks įgaliotas tikrintojas, įpuolęs ir pamatęs mane be kaukės bei tuščią sulčių stiklinę šalia, nepultų bausti pinigine bauda – stengiausi valgyti pilnais žandais, kad jis matytų, jog mane šiuo metu saugo maistas, o ne gėrimas. Tiesiog buvo labai skanūs chinkaliai, tad mėgaudamasis kiek užsimiršau.
Baigęs valgyt chinkalius jau pradėjau grabaliotis kišenėse ieškodamas kaukės, kol antra stiklinė sulčių su priešnuodžiu nuo baisaus viruso dar neatkeliavo ant mano stalo.
Nespėjau rast, kurioje kišenėje slepiasi apsauginis „skudurėlis“, kai ant mano stalo atsirado iškart dvi apsaugos: sultys ir ačarulis su šonine. Ačarulis – tai Adžarijos regiono chačapuris. Pajutęs dvigubą apsaugą – viena nuo viruso, kita nuo baudų nešiotojų – galėjau vėl sukaupti dėmesį į man patiektą patiekalą. Tik įtampos įkalintas protas neleido atsipalaiduoti – tarsi girdėjau link manęs sklindančius balsus: tegu jis suvalgo, o tada mes jį pulsim. Tik nesupratau, ar tai virusas iš už kampo šnibžda, ar tvarkos sergėtojai…
Ačaruli su šonine – 7,50 eur.
Ar įmanoma jaustis kitaip, kai ore tvyro tokia įtampa?
Ar skanus buvo ačarulis? O taip. Tešla minkštutė, puri, plutelė turinti šiek tiek traškesio, bet neperkepta. Kartveliškas sūris, kažkuo primenantis prieskoniais gardintą sodresnio skonio naminę varškę, maišytą su brandintu sūriu, su jame plaukiojančiais šoninės gabaliukais iš dalies leido vėl užsimiršti.
Tik gerai prikimšęs skrandį ir kuriam laikui įgijęs imunitetą prieš virusą aš pagaliau atkreipiau dėmesį į restoranėlio interjerą. Gruzijos motyvais margintos sienos bei skambančios to krašto melodijos sustiprino jausmą, kad maistas mane trumpam perkėlė į šią lietuviams draugišką šalį. Ir atleiskite už panaudotą Gruzijos pavadinimą – prie Sakartvelo aš dar tik pratinuosi. Bet ateityje pažadu – kai dar kartą užsuksiu pas jus į „Mtevani“, o aš dar tikrai užsuksiu, nes meniu didelis ir noriu dar daug ko paragauti, rašydamas apžvalgą nebenaudosiu žodžio „Gruzija“.
Klausite manęs, kaip vertinu šį restoranėlį? Šį kartą pabūsiu savanaudis ir vertinimo neparašysiu. Nors tie du patiekalai verti aukščiausio balo, norisi sugrįžti dar kartą, paragauti kitų valgių ir tik tada viską apibendrinti.
Baigdamas noriu kreiptis į vardiniu ginklu neseniai apdovanotą asmenį ir užduoti jam du klausimus. Pirmas: kaip vertinate pirmąsias „Žalgirio“ varžybas? Neišsigąskite – klausiu ne apie krepšinį, o apie bendrą veiksmą jų metu „Žalgirio“ arenoje. Žiūrovai arenoje – su kaukėmis, žaidėjai aikštėje – be kaukių, žaidėjai ant suoliuko – be kaukių, rungtynėms neregistruotas K.Lukošiūnas ant to paties suoliuko – su kauke, teisėjai – be kaukių, sekretoriatas – su kaukėmis, vyr. treneris – be kaukės, trenerio asistentai – su kaukėmis, komandos personalas – su kaukėmis, šokėjos – su kaukėmis.
Aš manau, kad tai patyčios.
Antras klausimas: kas tų patyčių autoriai? Tauta turi žinoti savo „didvyrius“.
