Jei turi savitarnos kasas – tai susimokėk jų naudotojui. Štai tokia fantastiška politikų idėja. Ir dar girdisi krūva pritariančių „svieto lygintojų”.
Mes „svieto” nelyginam, mes lyginam kainas ir tarkuojam prekybininkus. Bet jei politikai prieš rinkimus pradeda kliedėti – mes to irgi nepaliksim 
Kas čia vyksta ir dėl ko? Na, gi nuostabi idėja – gauti atlygį už prekių skanavimą savitarnoje. bet pradedam iš eilės, apie kokius skaičius eina kalba. Minimalus valandinis atlygis 5,65EUR ir čia iki mokesčių. Taigi už 5 minučių paskanavimą pretenduojam į 47 centus, jei per mėnesį parduotuvėje apsilankysite 20 kartų pretenduojate uždirbti 9,40EUR. Iki mokesčių, o juos tikrai sugalvos.
Dabar dėl tokių skaičių bus lakstoma, mojuojama popieriais, kuriamos kontroliuojančios institucijos, instrumentai.
Žinote, politika yra reikalas nesudėtingas – jeigu netikėtai kyla kažkoks šaršalas, tai tam, kad nukreipti dėmesį ir gauti kažkokių naudų.
Tai, kad prieš rinkimus reikia judesio, bet kokia kaina – jau visiems aišku. Bet ką šitas veiklos rūkas slepia?
Maisto prekės, lyginant su prieškariniu laikotarpiu augo 40-50 procentų, tai reiškia vietoje prieškarinių 200EUR gyventojas išleidžia 300EUR. 100EUR daugiau. Kainos Lietuvoje augo daugiau nei visoje ES, nes politikai šią problemą ignoravo, nedidino Lietuvoje konkurencijos, net nekalbėjo su maisto tiekimo dalyviais – gamintojais, tiekėjais, prekybos tinklais o teta dabar užsiims 9 eurų teoriniu grąžinimu per savitarnos kasas.
Juokingiausia yra tai, kad kainų, konkurencijos problemų tas neišsprendžia ir jei bus prastumtas kažkoks panašus įstatymas, kuris „privers” prekybininką mokėti pirkėjui, jis niekaip nereguliuos prekybininko galimybių pakelti kainas, na arba, kaip juokavo vienas komentatorius, įvesti papildomą mokestį apsiperkant kasoje su kasininku.
Taigi – jau atėmėm iš gyventojo 100EUR per mėnesį, dabar keliam judesį, apie galimybę jam gražinti 9EUR, paliekant neribotas galimybes kelti kainas toliau – smagumėlis.
Mes ne kartą sakėm, kad kol kas vienintelis būdas padidinti konkurencingumą (apie naujus tinklus nesvajokit – į tokį beprotnamį nelabai kas nori lįsti, nors vietinių pelnai ir dideli), tai visų maisto kainų parduotuvėse viešinimas, kad vartotojas galėtų įsivertinti kiek kainuoja JAM reikalingas prekių krepšelis ir kur jis yra šiuo momentu pigiausias. Bet, aišku, paprasčiau pakovoti su savitarnos kasomis…
Žalia šviesa savitarnai: Seimas palaimino Budbergytės idėją
Parlamentarė siūlo įstatymą papildyti nuostata, kad tais atvejais, kai prekybos vietose vartotojas atsiskaito savitarnos kasoje, jis „turi teisę į laiko ir kitokių sąnaudų atlyginimą“.
Protas ima barjerą po barjero, o bebrotybė ribų nepripažįsta.
Aš įsivaizduoju, kad bus dalis linksinčių „jo jo taigi permetė darbą ant pirkėjų, tai tegu moka!”.
Taip, be abejo, sumokės ir pakels kainas. Pirkėjui reikia ne užmokesčio ar nuolaidų (kas galėtų pagalvoti!), o gerų, konkurencingų kainų.
O va štai užtikrinti konkurencingos aplinkos Lietuvoje mūsų įstatymų leidėjai nesugeba.
Vieniems „rinka pati sureguliuos”, kiti, kaip luditai prieš kelis šimtus metų Anglijoje stakles, daužys savitarnos kasas.
Jei dar „atlyginimo už darbą savitarnos kasoje” fanų neįtikinau, tai dar vienas argumentėlis – jei tai pripažins atlyginimu – o tai jau lenda jų formuluotėse, tai tie patys Seimo nariai pripažins tai pajamomis ir apmokestins, gal ne iš karto, bet Lietuvoje toks jau algoritmas.
Dar kartą – Lietuvoje problema ne savitarnos kasos, o nenormaliai išaugusios ir toliau augančios maisto prekių kainos. O į tai gilintis reikia supratimo, kas vyksta ir jėgos, ko pas ponią nelabai yra. Yra tik noras prieš rinkimus pašvytėti žiniasklaidoje, kaip kovotoja „už žmogus”. Na, Šeškinės-Šnipiškių apygardos rinkėjas tai gal ir praris.
