Nežinau, kodėl jie pasivadinę restoranu? Į šį klausimą neatsakysiu.
Aptarnavimas – nors ir greitas, į restoraninį nepanašus. Restorano neprimena nei stalų serviravimas, nei maistas mano nuotraukose.
O va kainos – tai taip, ne valgyklinės…
Nesiplėsdamas ir be didelių įžangų noriu apibendrinti savo vizitą į „Ridikus“. Esu apie juos rašęs, ir tada, ir dabar nelabai supratau, kodėl tiek daug žmonių traukia į šią kavinukę papietauti. Atsakymas gal slypi paprastume. Aptarnaujančios padavėjos su visais bendrauja kaip su draugeliais, maistas patiekiamas kaip namie, net nesistengiant pagražinti vaizdo lėkštėse. Svarbu skanu – ir pirmyn… Bet ar skanu?
Ramenų sriuba, jei neklystu, – 4 eurai. Kad tai būtent ši japoniška sriuba, suprasti leido tik skystyje plaukioję makaronai. Marmaliukas, o ne sultinys, į kurį buvo panardinti makaronai. Kažką panašaus galima pamatyti studentų bendrabutyje, kai pirmakursiai gamina sau pietus. Jie „Gintarinius“ spagečius užpila „Magi“ jautienos sultiniu. Tik tie vargšiukai, dažniausiai visus pinigus išleidę pigiausiems makaronams, nebeturi jų keliems svogūnų laiškams, kurie pagražintų sriubą. Tai tiek tų skirtumų tarp restorane gautos sriubos ir vaizdo studento lėkštėje.
Jautienos maltinukas – 8,80 euro. Jei tai būtų anguso ar kito kilmingo jaučių giminės atstovo mėsa, aš tada gal ir matyčiau logikos tiek prašyti už patiekalą, bet abejoju, nes atskirti angusą nuo lietuviškos žalmargės dar sugebu – už dovanotus jautrius katiniškus skonių receptorius esu dėkingas Dievui.
Garnyras: ketvirtadalis pomidoro ir pora agurko pagaliukų, kaip vaikų lopšelyje–darželyje, kad mažamečiai nepersivalgytų. Bet jūs gi skelbiatės esąs restoranas, o tas garnyras šalia mažyčio maltinio ir saujelės makaronų nesukuria jausmo, jog sėdėtum restorane.
Net garnyras – agurkai, pomidorai, kopūstai – tiek prie kiaulienos, tiek prie jautienos patiekalų analogiškas. Tai koks tai restoranas? Tiesiog valgyklėlė, kurioje aptarnauja padavėjos, ne daugiau. Panašiais garnyrais kiekvienas iš mūsų „puošiame“ šašlykų porcijas vienkartinėse lėkštėse gamtoje, suraikę daržoves plastikiniu peiliuku.
Kaip jau pastebėjote, gerbiami skaitytojai, peržiūrėję nuotraukas, meniu skelbiančioje lentoje – jokių kainų. Klausimas savininkams: ar nurodydami kainas bijote atbaidyti klientus, ar baiminatės, kad pamatę, ką gavo už meniu nurodytą kainą, klientai grąžins patiekalus atgal į virtuvę net neparagavę jūsų „šedevrų“? O gal padavėjoms suteikiate galimybę nustatyti kainas pagal kliento išvaizdą? Išvaizdesnis, geriau apsirėdęs – vadinasi turtingesnis, tad gali už kotletą mokėti ir 8,80 euro. Jei su spėjimais nepataikiau, tai nesuprantu, kodėl neužrašote kainų?
Prieš keletą metų šią valgyklą įvertinau 5/5, tačiau šį kartą vizito vertė – varganas 2/5. Visada vertinu kainos ir kokybės santykį, o „Ridike“ nustatant patiekalų kainas ryškiai prasilenkta su sveiku protu. Jūsų gaminamas maistas yra vertas pusės tos sumos, kurios prašot. Nežinau, gal Klaipėdoje konkurencija maža, kad „Ridike“ tokie klientų antplūdžiai, bet Kaune tokiai maitinimo įstaigai reikėtų arba pasitempti, arba susimažinti kainas iki valgyklinių, nes kiti jai kaip reikiant duotų per šonus, ir greitu metu ji „užsilenktų“…
P. S. Kokia proga sąskaitoje atsirado 9 proc. nuolaida, nepasakysiu, apie ją „Ridike“ man niekas neužsiminė, o pats pamačiau tik namie analizuodamas nuotraukas.
