Kelias valandas pavaikštinėjęs po Anikės aikštę, bet taip ir neradęs kalėdinės Klaipėdos eglės, surinkęs komandą nuvažiavau į Vilnių pasigėrėti ten pastatyta eglute. O jei rimtai, tai matant, kokia fantazija spinduliuoja žmonės, Klaipėdoje atsakingi už panašių miesto papuošimų organizavimą, tai galiu tik spėti, jog kitąmet po dar mažesniu sarkofagu bus padėtas eglės kankorėžis, o žuvies turguje bus prekiaujama ne žuvimi, o kalendoriais su skirtingomis žuvų nuotraukomis kiekvienam mėnesiui.
Tad Vilnius. Patrypčioję ir kiek pašalę nosis prie Katedros aikštėje stovinčios gražuolės eglės, kiek praalkome. Jei rimtai – buvome alkani tiek, kad meduoliais vargiai būtume tą alkį numalšinę, tad norėdami neapsigauti kokioje dar nebūtoje vietoje, pasirinkome jau išbandytą.
Paskutinė mano lankyta vieta Vilniuje buvo restoranas „Houdini“. Tada pažadėjau Katinienei, jog sugrįšime čia ne tiek maisto testuoti, kiek papramogauti. O tikintys prietarais žino, kad skolas ar pažadus reikia ištesėti iki Kalėdų, kitaip ir ateinančiais metais būsi skoloje.
Įdomiausia vieta, kaip nekeista, buvo ne maisto pasirinkimas, o gėrimų. Drąsesni mūsų kompanijoje suko laimės ratą, o aš rinkausi pats.
Turbūt laimės ratas nujautė, kad Katinienė mėgsta pavalgyti, tai jai išsuko džino kokteilį su toniku ir papildomu popkornų užkandžiu…
Pamačiusi, jog dalį dienos kalorijų užpildys koktelis ir su juo patiekti užkandukai, ji apsiribojo iš maisto meniu tik Cezario salotomis su krevetėmis.
Cezario salotos su grill krevetėmis – 11,10€
Kita dama „Margaritos“ kokteilį praturtino užsisakydama vištienos kepsnį. Na, o amžinai alkani vyrai čiupome kelių rūšių sparnelių, mėsainių ir dar desertui – kiaulienos šašlyką.
Vištienos krūtinėlės kepsnys – 6,90€
Visada sakau – norėdami restorane mažiau užsisakyti, eikit į jį ne tuščiu skrandžiu, kitaip nutiks kaip mums šį kartą. Tas pats galioja ir maisto parduotuvėse.
Traškūs sparneliai – 6,25€
BBQ sparneliai – 6,25€
Did. kiaulienos šašlykas – 10,40€
Guacamole burgeris – 6,70€
Chefs cheesburger – 6,50€
Ar tiek maisto reikėjo? Po meniu bėgiojančios alkanos akys pasirodžius padavėjui privertė taip mikliai malti liežuvį, kad tik jam nuėjus supratau, jog užsakėme tiek maisto, kad būtų užtekę ir šešiems. O mes buvome keturiese.
Kad ir kaip buvo skanu, skrandis papildomų kišenių atsargoms neturi. Tad kelis sparnelius suvalgyti pavyko įkalbėti ir Katinienę.
Jei nurinkdamas tuščias lėkštes padavėjas būtų žinojęs, kad aš Riebus katinas, jo akyse tokios didelės nuostabos – „kur jam tiek telpa“ – nebūtų buvę. Nieko nepadarysi, kai skanus maistas, aš niekada neskaičiuoju nei kalorijų nei išleistų pinigų. Tiesiog mėgaujuosi maistu, tuštindamas vieną lėkštę po kitos…
Smiginis turėjo nustatyti, kuri komanda – moterų ar vyrų – šį kartą apmokės pasisėdėjimą restorane. Taip jau nutiko, kad vyrų komandai atstovavau aš, o moterų – Katinienė. Visų detalių, kaip vyko kova, neatskleisiu, bet su Katiniene prie smiginio lažybų daugiau niekada neisiu…
Gaila, kad „Houdini“ „cirkinasi“ tik Vilniuje, ir iki jo kas savaitę neprivažinėsi, o taip norėtųsi atsilošti prieš Katinienę praloštą vakarienę…
