in memoriam
Su liūdesiu turiu pranešti, kad išaiškinau dar vieną įstaigą, kuri greičiausiai net nežino, kad ji, kaip maitinimo įstaiga, seniai yra mirusi.
Jei ne pirmas vizitas į Jonavą, tai apie „Oti Oti sushi“ būčiau net nerašęs, nes nesinori jus trukdyti dėl tokių įstaigų, kurios nemoka net pusfabrikačių pašildyti. Koldūniukai sukepę, perkepę ir dėl to nevalgomi.
Miso sriuba tokio skonio, lyg joje kojas būtų nusiplovęs benamis. Apie tai jau bylojo jos kvapas, bet paskanauti bent šaukštą, kad galutinai įsitikinčiau, jog kvapas neapgauna, privalėjau.
Tad sriuba stoja šalia perkepusių koldūnų ir laukia, kol grojant gedulingai muzikai bus palydėta į šiukšlinę.
Trečias patiekalas, prisijungęs prie laukiančių gedulingo maršo, buvo gruzdinti vištienos sparneliai. Jie buvo taip smarkiai prisigėrę aliejaus, kad juos išgręžus gautume pusę stiklinės vištienos skonio riebaus skysčio.
O žmogus, kuris suko sušių suktinikus? Kur dingo jo meilė darbui? Suktinukai deramai nesuslėgti, ryžiai vos laikosi viduje. Aišku, jie net neturi už ko užsikabinti – mažulytė vištienos juostelė, morka ir avokadas.
Maisto skonis – kaip visiems žinomame greito maisto restorane: valgai neaišku iš ko pagamintus patiekalus ir mintyse bandai įsivaizduoti tai, ką buvai užsisakęs…
Jonaviečiai, jei jūsų mieste dar yra kažkas geresnio nei ši maitinimo įstaiga, laukiu jūsų rekomendacijų. Pažadu sugrįžti ir aplankyti.
O šiai sušių „kepyklai“ tegu kiaulės groja gedulingą maršą, tarakonai tegu neša vainikus, o pelės tegu uždega žvakes. ATA
Vertinu 1/5. Eilinį kartą gailiuosi, kad dar nepradėjau vertinti minusiniais balais…
