Maloniai nustebina, kai tave, užsukusį į maitinimo įstaigą, pasitinka pats savininkas, paspaudžia ranką, ir, pasiteiravęs, ar būsite vienas, palydi iki staliuko. O jei klausiate, iš kur žinau, kad tai savininkas, atsakau: šio vyriškio nuotrauka puikuojasi „Pas Romano Paolo „Bella Italia“ feisbuko puslapyje.
Meniu – didelis patiekalų pasirinkimas, apie tokius aš visada sakau: lengviau išvardinti, ko jame nėra, nei to, kas jame surašyta.
Kadangi mane labiausiai domino pica, dėl jos čia ir atėjau, paprašiau padavėjos rekomendacijos, kokią patartų paskanauti. Pasiklioviau jos skoniu ir užsakiau jos rekomenduotą vidutinio dydžio picą „Paolo“.
Aštri sriuba – 3,50 eur.
Pirma atkeliavo aštri sriuba – ją man taip pat rekomendavo padavėja. Nežinau, kaip jums, bet mano akiai pirktinė duona, o ne iškepta vietoje, nederėjo lėkštėje prie sriubos. Tokiu sriubos patiekimu labiau išgąsdinsite žmogų, nei maloniai nustebinsite. Neišgalite vietoje kepti duonos – patiekite ją atskirai, pridengtą servetėle. Tai, kad restorane nesugebate iškepti duonos, reikia slėpti, o ne tuo puikuotis.
Vos užmetęs akį į sriubą pagalvojau, kad porcija skurdoka ir maža, bet pradėjęs valgyti supratau, kad vargiai aš ją įveiksiu. Nebuvo jokio paslėpto dugno, kuriam atsivėrus magiškai padaugėtų sriubos. Ją įveikti man sunkiai sekėsi dėl jos aitrumo. Jau po poros šaukštų sriubos galėjau alsuodamas uždegti žvakutes ant gretimų stalų. Tad apie sriuboje dalyvavusius kitus ingredientus nieko negaliu pasakyti, jie tiesiog sudegė aitriosios paprikos ugnyje.
Bet bendrai sriuba nebuvo prasta, ir jei kada tektų užsukti dar, užsakyčiau jos ir vėl. Tik norėdamas įsitikinti, kad šiandien gausiau aitriųjų paprikų į puodą buvo šliūkštelėta per klaidą.
Ilgai žvalgytis ieškant neuždegtų žvakučių neteko – man buvo patiekta pica, kuri sukėlė daug klausimų, į kuriuos dar dabar negaliu rasti atsakymų.
Pirmasis klausimas: jei picerija – italų, kodėl man patiekta pica atrodo lyg pašildytas pigus pusfabrikatis?
Paolo maxi – 7,20 eur.
Antrasis klausimas: nuo kada prie geros picos reikia padažo? Tik tada, kai jums patiekta pica yra tragiško skonio. Bet net ir padažas, gal kiek tirštesnis už vandenį balintas skystalas, nepadėjo atgaivinti picos ir įkvėpti jai gyvybės.
Kur sūris? Sakote, kad jo buvo dėta? Nejuokinkite – ten buvo tik menki sūrio potėpiai, kurie kepdami susigėrė į sausą tešlą. Tragiškas picos paplotėlis buvo tokio prasto skonio, kad pigiausias batonas maisto prekių parduotuvėje lyginant su juo atrodytų lyg pyragas.
Trečiasis klausimas: kodėl rašote, kad visą dieną picoms taikomas 50% nuolaida? Kam klaidinti žmones ir sukelti jiems iliuzijas, kad iš virtuvės patieksite gaminį, kuris bus vertas 14,40 euro, o jam tereikės mokėti pusę kainos? Kam padidinti prekės vertę, kuri nėra verta net pusės jos kainos? Toks jausmas, kad jūsų tikslas – nužudyti kliento meilę ne tik picoms, bet ir visai Italijai.
Mano valgyta pica su nuolaida kainavo 7,20 euro. Prašau visų dar kartą pažvelgti į tą gaminį, kuris picerijoje vadinamas pica „Paolo“ ir mintyse nubraukus nuo mano sumokėtos sumos 50% komentaruose atsakyti: ar mokėtumėt už tokią picą 3,60 euro?
Ir ketvirtasis, pagrindinis klausimas picerijos savininkui: gal jūs nematote, kokios picos kepamos jūsų virtuvėje? Jei matote, tai gal laikas pasiraitoti rankoves ir kibti pačiam jų kepti? Pasikartosiu – jei pica, kurią šiandien aš valgiau, būtų pirmoji pica mano gyvenime, tai picas aš dar vaikystėje būčiau įrašęs į pačių neskaniausių patiekalų dešimtuką.
Vertinimas. Jei picerija būtų lietuvaičio, o ne italo, už pastangas sukurti kažką itališko dar parašyčiau 2/5, bet italui už tokį savo šalies atstovavimą – tik 1/5 ir tai su viltimi, kad mano nuotraukos nepamatys jo giminaičiai ir nepradės šaukti, kad balas per didelis…
