Kelias iš Kauno į Druskininkus veda pro Alytų. Tad logiška, kad grįžtant iš Druskininkų vėl teko pervažiuoti per Alytų. Tad tai ir buvo apsilankymo kavinėje „Šašlykinė“ priežastis. Visada lankydamasis nepažystamame mieste, esu dėkingas šiuolaikinėms technologijoms, o būtent navigacijai, kurios dėka atvažiavęs į svetimą miestą pasijunti lyg namie. Tad žinodami tikslų adresą, išmaniojo prietaiso vedami, mes nesunkiai randame vietą, kurią ne vienas skaitytojas man buvo rekomendavęs aplankyti. Įdomus kavinės interjeras, nišomis atskiri vieni nuo kitų stalai kiek sumažino jaukumo jausmą, kurio manau tikėjosi projekto įgyvendintojai. Bet tai tik maža detalė, kuri tikrai nesutrukdys mums papietauti. Laisvų staliukų daug, tad išsirenkame mūsų akiai jaukiausią – prie lango.
Kaip ir priklauso apsilankius „Šašlykinėje“, pažintį su meniu pradedame nuo šašlykų pasiūlos. Pasirinkti gali patiekalą su 100g. arba su 200g. mėsos. Kas bent kartą laukė svečių ir planavo juos vaišinti šašlykais pritars man, kad 100 g. šašlyko juokingas kiekis. Aš pirkdamas mėsą, skaičiuoju žmogui apie 300 g. ir nemažiau. Tad žinoma, mes renkamės normalias porcijas. Taip pat užsisakome sriubos, bei desertui „Napoleono“ torto.
Pirma, kas krenta į akis sulaukus sriubos, tai indai, kuriuose ji patiekta. Jie niekaip nedera prie šio interjero. Nežinau šios vietos istorijos, bet peršasi mintis, kad ši vieta atsinaujino interjerą, o indai liko tie patys. Mano valgyta „Chašlamos“ sriuba nustebino su į ją įmestu dideliu jautienos gabalu. Mėgautis skania sriuba trukdė tik tas diskomfortas, bandant atsignybti kąsnelį jautienos.
Suprantu, kad tradiciškai verdant šią sriubą dedami būtent tokio dydžio mėsos gabalai, bet nuo to man ją valgant nebuvo lengviau. Dienos sriuboje buvo gausu daržovių bei pievagrybių. Persimetėme juokais, kad ji galėtų net konkuruoti su kai kurių lankytų vietų virtuvės šefų siūlomomis, kaip tą vietą reprezentuojančiomis. Kai sriubas ant stalo pakeitė šašlykai pirma kas vėl krito į akis, tai lėkštės, jos vėl priminė praeities vaiduoklius, kurie sunkiai talpino juose sudėtą maistą. Lėkštės atrodė per mažos ir tai, pradėjus valgyti, dar labiau pasimatė. Patiekalai vis bandė „išlipti“ iš lėkščių. Gal jie nebūtų lipę lauk, jei ne tas didelis kiekis ryžių. Įeidamas į salę mačiau kaip vyriškis baigęs valgyti pastūmė į šoną lėkštę su likusiais ryžiais, tada pamaniau, kad jie neskanūs, jei klientas jų nesuvalgė. Bet kai baigėme valgyti ir aš pažvelgiau į mūsų lėkštes, kuriose taip pat buvo likę ryžiai, pagalvojau, kad dažnai grąžinami ryžiai, turėtų paprotinti savininkus jų nedėti tiek daug. Ryžių buvo daugiau nei mėsos, tad šašlykų aprašymą ir pradėjau nuo jų, o ne nuo pagrindinio šiame patiekale – mėsos. O ji tikrai buvo skani. Pirmas įspūdis pažvelgus į avienos šašlyką, kad jis perkeptas, bet valgant ta mintis greitai išgaravo. Tiek avienos, tiek vištienos šašlykai buvo sultingi. Gal norėjosi kiek didesnių avienos gabaliukų, bet prisiminus, kad avienos mėsos išeiga mano patiekale tik 200 g. tikėtis kažko kito negaliu.
Po skanių šašlykų sulaukėme deserto. Į jį žvelgiant supratau, kad visas pastangas konditeris sudėjo jį gaminant, tad jėgų jį papuošti atiduodant į salę nebeliko.
Žodžiu, prisiminiau senus laikus, kai analogišką „Napoleono“ tortą valgydavau pas savo močiutę, jos pačios gamintą. Gal to torto skonis, bei seni geri prisiminimai suminkštino „Riebaus katino“ širdį ir jis vertindamas vietoje, ant lipduko brūkštelėjo aukščiausią vertinimą „Penki“.
Dabar rašydamas straipsnį ir žvelgdamas į turimas nuotraukas, bei „prasukęs“ kelis kartus galvoje apsilankymo „Šašlykinėje“ vaizdus, suvokiu, kad tie 5 nagučiai skirti su dideliu avansu ir tikimybe, kad tai ką aš paminėjau keistino bus pataisyta. Nemanau, kad tai ką paminėjau bado akis tik man vienam, manau apie tai užsimena ne vienas lankytojas. Viskas su ta „Šašlykine“ būtų gerai, jei patiekalai būtų patiekiami estetiškiau. Maisto patiekimo meno jie galėtų pasimokinti iš savo kaimynų, gretimame mieste Druskininkuose įsikūrusio restorano „Sicilia“.
