Manau, Vilnius ne tik Lietuvos sostinė, bet ir miestas, kuris taip pat prisideda prie lankymosi restoranuose kultūros formavimo. Nesuklysiu teikdamas, kad jame atsirado ir pirmi restoranai draugiški mūsų keturkojams augintiniams, bei daugelis kitų naujovių.
O tai ką mes patyrėme vienoje iš Vilniaus senamiesčio maitinimo įstaigų su pirmu mano sakiniu nieko bendro neturi. To sostinėje būti neturėtų.
Tad Vilniaus senamiestis ir kažkada mano lankyta „Amatininkų užeiga”. Prieš penkis metus aš juos įvertinau 3/5. Tie kas norės susipažinti su ta apžvalga ją ras paspaudę čia.
Interjeras per tuos penkis metus nepasikeitęs, manu, taip rašydamas nesuklydau. O ir kam keisti? Medis visais laikais vidinėms erdvėms suteikdavo jaukumo. Tad ilgai neklaidžioję išsirenkame stalelį, kiek nuošaliau nuo atskiros patalpos, kurioje šurmuliavo vyrų kompanija.
Buvome labai išalkę, tad nusprendėme pradėti nuo užkandžių, o vėliau, kiek pasistiprinę, būtume užsisakę ir pagrindinius patiekalus.
Kaip atpažinti padavėją, kuris dirba lyg robotas yra keli būdai. Vienas iš jų stebėti ką jis patiekia jums ant stalo. Ir jei prie užkandžių padavėjas be įrankių dar atneš ir duonos, vadinasi jog jo mąstymo procesoriai dar neatnaujinti, ir jis nemąstydamas neša visiems staleliams tą patį.
Šiaip pas rusų yra tradicija pasitikti svečius su duona ir druska, bet jei vadovautis šiuo principu prie duonos trūko būtent druskos. O jei tai būtų buvęs komplimentas nuo virtuvės šefo, tai prie jo trūko sviesto.
Bet pamirškime duoną ir apžvelkime mums patiektą duoną su sūriu.
Kepta duona su sūriu – 4,90€
Pati skaniausia duona yra vos tik iškepta, ir iškart kartu su užmaišytu sūrio ir majonezo mišiniu patiekta jums ant stalo. Ši duona nors ir vizualiai atrodė gan gerai, išties buvo tokio kietumo, kad jei vieną jos galą kirvuku pasmailintume, būtų galima ją naudoti vietoj vinių braškantiems mediniams baldams sutvirtinti.
Sūrio rinkinys prie alaus – 5,90€
Sūrio rinkinys savo dydžiu lenkė visus mūsų lūkesčius. Kažko panašaus už 5,90€ mes tikrai nesitikėjome. Ir jei ši užeiga būtų kur Kaune, ne toli mano namų, tai užsimanęs vakarui sūrio prie alaus, aš į parduotuvę tikrai nevažiuočiau, o atvykčiau į „Amatininkų užeigą”, kur man už 5,90€ dar sūrį ir supjaustytų.
Vištų sparneliai – 8,90€
Bet su keptais vištų sparneliais buvo jau viskas atvirkščiai nei su sūriu. Pirma manau už septynis sparnelius prašyti 8,90€ yra kiek daugokai net Vilniaus senamiestyje. Ir jei mintis buvo to patiekalo vertę kiek sukelti kartu patiekiant morkas ir salierus, reiktų nepamiršti ir padažo.
Įdėti į padažinę pačio pigiausio parduotuvėje parduodamo pomidorų padažo gali kiekvienas. Net ir tas kuris nieko bendro su virtuve neturi. Suprantu kokie dideli kaštai gaminantis padažus patiems. Bet kodėl neįjungiama fantazija? Šiek tiek smulkinto česnako, ar aitriosios paprikos, ir dar smulkintų šviežių krapų ir jau visai kitas vaizdas to paties minėto pirktinio.
Bet vėliau valgydami, supratome, kad šių sparnelių nebūtų išgelbėjęs net naminis padažas. Nes sparneliai buvo apsiplunksnavę, o plunksnos kepimo metu tik pasiraitė, bet nenudegė.
Tad sparnelius suvalgėme tik 3 vienetus. Likę buvo nunešti padavėjo, iš kurio paimant minėtą patiekalą jokios reakcijos nesulaukėme. Jei jis būtų pasiteiravęs kas su sparneliais negerai ar kodėl mes jų nevalgėme, mes jam būtume pasakę tą patį ką dabar surašiau šiame tekste.
Virti žirniai su spirgučiais – 5,50€
Bet štai žirniai buvo labai skanūs, ir jų lėkštėje neliko nei vieno. Nepervirę, birūs, su mėsingais spirgučiais, būtent tokie žirniai ir turi būti patiekiami visur.
Kadangi minėta kompanija kitoje užeigos patalpoje nė kiek triukšmo nemažino, o sakyčiau dar labiau įsiaudrino, tai eidamas pro šalį į tualetą nusprendžiau žvilgtelėt kokias vyrai varžybas žiūri per televizorių.
Mano nuostabai televizorius buvo išjungtas, o prie stalo sėdėjo spėju girti sportininkai. Bent tokią nuomonę susidariau nužvelgęs jų visų beveik panašius aprėdus. Na jei jie buvo ne sportininkai, tai greičiausiai rengiasi toje pačioje „Adidas” sportinių drabužių parduotuvėje. O iš rusų kalbos, kurią jie paįvairino riebiais keiksmažodžiais supratau, kad jie greičiausiai atstovauja kažkuriai vienai iš buvusių TSRS respublikų.
Kodėl užeigos personalas apgirtusių vyrų nesudrausmino ir jų nesiliaunančios keiksmažodžių lavinos įkaitais laikė visus „Amatininkų užeigos” klientus? Štai kur pagrindinis klausimas.
Gal užeigos konceptas orientuotis į panašią klientūrą?
Bet kokiu atveju, po silpnų užkandžių, ir to tragiško fono su rusiškais keiksmažodžiais pagrindinių patiekalų nebesinorėjo. Tad paprašėme sąskaitos.
Reziumuoju. Namo grįžęs mąsčiau kada esu matęs panašią situaciją. Panašių situacijų neišvengia nei viena maitinimo įstaiga, klientai arba užsuka jau apsvaigę, ar vietoje padaugina alkoholio. Bet kitur kažkaip į tai greit reaguoja personalas, ir jei neina įsiaudrinusių svečių patiems nuraminti kviečia apsaugą.
Bendrą atmosferą tos dienos vertinu silpnu 2/5, ir nuo žemesnio balo „Amatininkų užeigą” išgelbėjo tik skanūs žirniai su spirgučiais.
