Dažniausiai, bent taip jau nutinka man, kai neplanuoju rašyti, tenka tai daryti. Taip nutiko ir šį kartą. Ilsėdamiesi Druskininkų SPA Vilnius, saulutės spindulių buvome išvilioti pasivaikščioti po miestelį. Te nesupyksta druskininkiečiai, kad jų gimtą miestą pavadinau miesteliu, tiesiog gražus miestelis man tie Druskininkai. Įkyriai ausis bekandžiojantis rudeninis vėjelis, neleido ilgai vaikščioti palei Druskonio ežerą ir grožėtis rudenio spalvų nuspalvintais vaizdais. Tad pabrukę nosis pajudėjome atgal. Mano akį patraukė ant vieno iš pastatų besipuikuojantis užrašas „Sicilija“. Ne Italijos mafijozai pasąmonėje išniro, tikrai ne. Prisiminiau skaitytojų rekomendacijas čia užsukti. Neplanavome pietauti, tad įkalbėjau draugę užsukti bent apsižvalgyti.
Užėjus vidun, ir palikus kandų vėjelį už durų, pasitikęs mus jaukumas ir pilna salė žmonių, privertė mane vėl įkalbinėti draugę bent prisėsti. O prisėdęs viena akimi žvelgdamas į meniu, kita į pro šalį praplaukiančius klientams nešamus patiekalus, jau kurpiau planą, kad neišeisiu iš čia ko nors neparagavęs. Och jūs moterys, ir och tos jūsų dietos… Tad mano įkalbinėjimai ir pasibaigė ties prašymu prisėsti. Draugė griežtai atsisakė valgyti, bet sutiko luktelt kol aš padarysiu mini degustaciją. Pasirinkimas tikrai didelis, viso meniu net ir neįamžinau. Gausus pasirinkimas tiek picų, tiek įvairiausių kepsnių. Mano dėmesį patraukė bulvių patiekalai ir maloniai prajuokino. Pasąmonėje iškilo vaizdiniai kaip „Cosa Nostra“ bosai sėdėdami jaukiame Korleonės miestelio restorane pasigardžiuodami valgo bulvinius blynus su lašiša, ir didžiuojasi, kad bulvinių blynų gimtinė yra Italija… Gal būčiau daugiau prisifantazavęs, jei ne padavėja. Tad užsakau tik sau čili sriubą ir kiaulienos sprandinės kepsnį. Norą paskanauti picos, pakeitė pro mane link gretimo stalelio praplaukęs kepsnys. Jį aš paskanavau akimis, tad tai ir privertė persigalvoti.
Žinau, kad pasikartosiu sakydamas, bet kitaip negaliu. Salėje užimtų staliukų skaičius procentaliai yra lygus patiekalų kokybei toje įstaigoje. Tad jei užsukate į tuščią kavinę ar restoraną, stebuklo iš virtuvės tikėtis neverta. Valgydamas sriubą ir žvelgdamas į pilnutėlę salę, aš tik patvirtinau sau šį teiginį. Sriuba verta vadintis Čili, tiršta, o aitrumas net kelis kartus viršija valgytas kitose vietose, bet restorane „Sicilija“ manau labiau nori perteikti tai, kokia ta sriuba turi būti iš tiesų, nei įtikti lietuvių mitybos įpročiams. Man toks sriubos aitrumas patiko. Aš tai vadinu natūraliu antigripinu, kas rudenį ypač aktualu. Priedų gausa sriuboje, bei „būgnininko lazdelės“ puikiai derėjo.
Atkeliavęs kiaulienos kepsnys kaip ir sriuba, džiugino akį. Štai ką aš turėjau galvoje, kai rašiau apie „Karpinės“ patiektą maistą. Maistą visų pirma mes valgome akimis. Kai maistas lėkštėje lyg iš paveikslėlio, tada rankutės pačios, neįkalbinėjamos susiras įrankius ir pradės jus maitinti. Pasąmonė tai padarys už jus pati. Kepsnys išties buvo skanus, sultingas. Gal kiek aštrios sriubos pakutenti skonio receptoriai bandė prisikabinti prie švelnaus padažo, bet suvokdamas, kokią aitriosios paprikos dozę susileidau prieš tai, padažui priekaištaut negaliu. Beliko mėgautis kepsniu, stebėti aplink prie gretimų staliukų laimingus veidus, žvelgiančius į savo lėkštes, ir svajoti, kada aš vėl čia sugrįšiu. Desertams vietos nebeliko, tad juos įsiamžinau nuotraukose kitam kartui.
Netikėtas atradimas Druskininkuose taip išmušė iš vėžių, kad pamiršau net „Riebaus katino“ vertinimo lipduką palikti. Tai padariau tik kitą dieną.
Puikiai suprantate, kad vertinu tik labai gerai. Vertinimas: Interjeras – 9, Švara – 9, Aptarnavimas – 8, Maistas – 10. Viso: 36 balų (vidurkis – 9) Tad tik 5 nagučiai. Su pagarba, Riebus katinas
