Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti įspūdžius po pietų Šilinės bistro „Keltininkas“, labiausiai tiktų frazė iš kino filmo „Zero 2“: „Na, da…ja nori už šitą š..dą.“ Bet kadangi geras auklėjimas man neleidžia minėti tokių žodžių, o jūs, mano skaitytojai, taip pat esate kultūringi, aš apsimesiu, jog to sakinio nerašiau, o jūs apsimesite, kad jo neskaitėte.
Tad pildydamas Katinienės prašymą pasistengsiu išvengti tų epitetų, kuriuos pradėjau sakyti atsiskaitydamas prie baro ir diskutuodamas su barmenu apie „Keltininko“ konceptą, bei liejau pakeliui iš bistro į Kauną.
Žinoma, kad man keista, kokios paskatos stumia žmones sukurti tokią nesąmonę ir plėšti už tai tokius pinigus. Kas tai? Gobšumas, naivumas, ar, kaip mano senelis sakydavo – tupumas? Negaliu parinkti gražesnių žodžių, norėdamas perteikti tą nusivylimą, kurį mes patyrėme užsukę į šį bistro.
Išties graži vieta, užburiantis vaizdas, atsiveriantis iš kavinės terasos, ir viskas. Ties tuo viskas ir baigiasi. Toliau įsijungia lietuviško „verslYnYko“ modelis: prisidengus skambia idėja gauti kuo daugiau pelno. Tegu durniukai skuta pinigus už idėją paskanauti ale pokario laikais gaminto maisto.
Nuo kada pokario laikais buvo toks skurdus meniu? Jokios sriubos, du karštieji patiekalai, kurie, žinoma, pristatomi skambiai – duonkepėje kepti šonkauliai ir vištos blauzdelės.
Meniu paskaitę lauke, jau prie baro sužinome, jog šonkaulių nėra, vietoje jų – karka. Greičiausiai būtume apsisukę ir išėję, bet tas žodelis „duonkepėje“ mus sustabdė. Smalsu, ar ne? Manau, kad tas gaminimo būdas padeda čia sužvejoti ne vieną naivuolį, kuris vėliau atlapoja piniginę.
Tad užsakę karką ir vištienos blauzdeles bei porą gaiviųjų gėrimų, įsitaisome lauke. Saulutė ir toliau stebina šildydama spinduliais paskutinį rugsėjo savaitgalį. Žodžiu – nuotaika puiki…
Padavėja pirma atnešė vieną patiekalą ir pristatė: karka su šviežiomis daržovėmis. Tik pasakius, kad tai vištienos šlaunelės, suvokė suklydusi. Liko sulaukti, kol grįš į virtuvę ir Katinienei atneš vištienos patiekalą.
Vištienos blauzdelės – 10,00 €
Kodėl jauni žmonės nesaugo kojų ir aptarnaudami nenaudoja padėklo, aš nežinau, bet, manau, mandagaus aptarnavimo lankytojai sulaukdavo ir pokario metais, tad priminsiu elementarią aptarnavimo taisyklę: jei jau nesugebate vienu metu patiekti poros patiekalų, tai pirmiau neškite patiekalą moteriai. O šiaip eiliškumas toks: senoliai, vaikai, moterys ir jau tada – vyrai.
Bet čia menkniekis tas patiekimo eiliškumas. Menkniekis buvo ir tai, kad padavėja sumaišė, jog prie karkos reikia patiekti raugintus kopūstus.
Tragiškiausia šioje istorijoje – tai maisto patiekimas. Dar dabar prisimenu barmeno frazę, kai jis pasakojo apie bistro idėją: „Mes nenorime būti panašūs į valgyklą.“ Pakartosiu tą pačią frazę, kurią pasakiau jam tada: čia baisiau už valgyklą.
Nekalbu apie tai, kad pagrindiniai patiekalai patiekti sriubos lėkštėse. Žinoma, kad tokiam maistui labiau būtų tikę bent jau moliniai dubenėliai. Bet ar taip sudrėbto maisto vaizdą išgelbės indas, kuriame jį patieksite?
Katinienės lėkštėje puikavosi trys nučiulptos vištienos blauzdelės už 10 eurų. Mano lėkštėje – išprievartauta karka, iš kurios prievartavimo metu buvo atimtas kaulas. Toks jausmas, kad abiejų lėkščių turinys prieš patiekiant buvo dar gerai prasuktas skalbimo mašinoje įjungus džiovinimo režimą. Kad bulvės ir mėsa beveik susilietų į vieną visumą.
Karka – 10,00 €
Paklausite, ar skanu? Nežinau, kokioje duonkepėje visa tai kepa. Man tai labiau primena kareivišką lauko virtuvėlę ant dviejų ratų. Iš kurios šimtalitrinių puodų į aliuminio indus dideliu samčiu drebiama košė per kokias šventes. Panašiai ir mums į lėkštes buvo sudrėbtas maistas.
Žvelgdamas į abi lėkštes aš netvėriau pykčiu – kiek tame vaizde nepagarbos klientui. Sudrėbta kaip kiaulėms. Jei kas man parodytų tos vištienos lėkštę ir pasakytų, jog tai pijokėlio viralas, aš nenustebčiau. Kai skubėdamas į metalinį kibirą pripjausto morkų, bulvių, svogūno, primeta blauzdelių, o tada kelias valandas verda, kad viskas gerai suvirtų. Štai tuomet galima ir atsipalaiduoti, nes maisto privirta visai savaitei.
Bet, gerbiamieji „verslYnYkai“, už tas tris susnas blauzdeles imate 10 eurų – tai gal bent gražiai sudėkite į lėkštę? Mes gi pradedame valgyti akimis, o žvelgiant į mums patiektą maistą pirma, ko norėjosi, tai vemti.
Tad atsakau į klausimą, ar skanus maistas: bet koks produktas, virtas pusę dienos, atrodys taip pat, o laikomas pakankamai aukštoje temperatūroje ilgainiui praras ir formą. Tad nesuklysiu teigdamas, kad čia maistą gamina dideliuose puoduose, po to laiko „marmituose“, ir vėliau tik sudrebia naiviems pakeleiviams į lėkštes.
Nesiplėsiu, nes gaila brangaus savo laiko niekui. Prisimindamas barmeno žodžius – „mes nenorime būti panašūs į valgyklą“ – aš parekomenduosiu jam nuvykti į kokią valgyklą. Nuvyk, žmogeli, ir pažiūrėk, kaip valgykloje dedamas maistas į lėkštes. Jums yra ko iš jų pasimokyti. Nepamirškite pasiimti ir to iš virtuvės, kuris taip baisiai drebia maistą. Jums toli iki tų valgyklų, kol kas jūs tik primenate pokario belaisvių stovyklos virtuvę, gaminančią kareiviams.
Kaip jau supratote, vertinu suvargusiu 1/5. Iš tiesų man gaila net to vieno balo. Neverti jie net jo. Nesitikėjau, kad kada nors rasiu prasčiau gaminančius už „Pakalnutę“. „Pakalnutė“ šį bistro lenkia ne tik maisto kokybe ir patiekimu, bet ir aptarnavimu. Jie bent nesipučia ir niekam nesigiria, kad yra aukštesnio lygio nei valgykla.
Mano rekomendacija – kol neišmoksite gaminti maisto, sustatykite ant šlaito suoliukus, šalia pastatykite tą pačią padavėją su traškučių ir gaiviųjų gėrimų staliuku. Tegu žmonės, susėdę ant suolelių, traškindami traškučius, grožisi gamtovaizdžiais.
Geriau jau tokia blogybė nei tas pokario paveldas, išprievartautas jūsų virtuvėje ir po to patiektas už 10 eurų.