„Žaliasis slėnis“ mano akiratyje atsidūrė daug anksčiau, nei jie pasisiūlė sudalyvauti akcijoje „Pavaišink senjorus cepelinais“.
Kaskart važiuodamas į Palangą matydavau jų pastatą priešingoje kelio pusėje, ir pagalvodavau, kokia nedėkinga vieta restoranui. Važiuodamas į Palangą pamatai pastatą ir pravažiuoji, nes apylanka gan nemaža norint privažiuoti, o važiuojant į Klaipėdą praleki pro jį, ir tik galinio vaizdo veidrodėlyje pamatai pastato fasadą…
Bet šį kartą buvo visai kitaip, mes vizitą suplanavome ir pralėkt nepralėkėm, užsukome.
Pirma kas krito į akis ir šokiravo tai, jog ši vieta skelbiasi esą šeimos restoranu, lyg ir interjeras tai patvirtina, bet tik ne klientai. Šiaip žmonės kaip žmonės, bet jie čia pietauja su spec. rūbais. Nelabai skiriu aš darbinės aprangos: ar tai elektrikai, santechnikai, ar vidaus apdailos darbuotojai. Bet tai, kad jie sėdi purvinais rūbais ne ant medinių suolų, kuriuos po kiekvieno tokio kliento padavėjos nuvalytų, o ant medžiaga aptrauktų baldų. Darydamas pirmas nuotraukas galvojau, jog reikia pasistengti nupaveiksluoti taip, kad nesimatytų veidų. Bet geriau pagalvojus, kodėl turiu slėpti tuos, kurie negerbia manęs, ir kitų klientų. Jei žmogaus apsileidimas yra tokiame lygyje, jog jis net eidamas pietų negali persirengti, tai gal tokį paprotinti turėtų maitinimo įstaiga, ar Riebaus katino nuotraukos? Kodėl aš turiu sėdėti ant baldų, ant kurių prieš tai sėdėjo šie murziai?
Kiek apsiraminęs pradedu vartyti meniu. Nuotaika sugadinta ne man vienam. Persimetame su Katiniene keliais pamąstymais apie galimus užsakytus šventinius vakarus, ateinančias šeimas su mažais vaikais. Ir tuos pačius baldus, ant kurių dieną sėdėjo statybininkai su savo „prabangiom spec robom“, su kuriom greičiausiai jie ir miega, o vakare sėda ponios su šviesiomis suknelėmis ir dėdės su prabangiais kostiumais.
Nuramina tai, kad prie to stalelio prie kurio prisėdame, nieks mums atėjus nesėdėjo, bent to mes nematėme.
Katinienės norą keltis ir eiti lauk pavyksta pakeisti įkalbėjus paragauti bent vieną kepsnį. Aš užsisakau sriubos ir kepsnį, paprašau, kad paliktų meniu, gal papietavus atsiras noras ir deserto.
Apie ką galime kalbėtis laukiant maisto? Žinoma, apie prie gretimų stalelių sėdinčius… Lai atleidžia tie, kurių nenupaveikslavau, nepavyks jums tapti šį kartą žvaigždėmis, bet ateityje tokius apsileidėlius žadu viešinti ir kelti po kelias nuotraukas. Jei jau nesugebate nusikrapštyti nuo savęs darbinės aprangos, tai valgykite statybvietėje, tam jūsų apranga pritaikyta geriausiai. Ilgai lieti pyktį neleido atnešta sriuba. Į mano repliką dėl tokio „dress kodo“ padavėja ramiai atsakė, jog tai čia normalu. Negi išvarysi žmones…
Supratau, kad kažką bandyti aiškinti apie higienos reikalavimus bergždžias reikalas, tad susikoncentravau į man atneštą sriubą.
Trinta baravykų sriuba – 5,50 euro
Trinta baravykų sriuba su serano kumpiu buvo patiekta kaip šeimos restoranėlyje: gausi sriubos porcija, bei puikiai matomas per jos vidurį nemažas kiekio kumpio, žadėjo sočią pietų pradžią. Pirma kas nuliūdino, tai sriubos sūrumas. Jei druska, jau valgant vien sriubą be kumpio užgožė grybus, tai paskaninant ją kumpiu man jau prasiveržė liūdesio ašarėlė. Sakykime taip apie ją: sriubos daug, druskos daug, bet va skonio jau ne… Šiaip valgoma, bet nerekomenduojama.
Atneštus pagrindinius patiekalus jau valgėme ne statybininkų apsuptyje. Nesakau, kad esu prieš šią profesiją, esu prieš jų nepagarbą mums, bei jų ėjimą į maitinimo įstaigą su purvinais rūbais. Paklausite, kodėl taip dažnai akcentuoju tą patį? Atsakau, toks teisingos nuomonės brukimas padės atvesti į protą bent kelis statybininkus, o gal net pačius šios maitinimo įstaigos savininkus.
Tad peršokame nuo statybų tiesiai prie antrų patiekalų. Na, kodėl jei kliurkos, tai viena po kitos? Sriuba persūdyta, gal įsimylėjus, gal grybų nenumirkė – nežinau. Bet žvelgiant į mums patiektus jautienos ir vištienos patiekalus su analogiškais garnyrais, kyla tik vienas klausimas: ar virtuvėje dirbantys šio darbo nemyli ir jo taip nekenčia, kad garnyruodami lėkštes sugeba tik kopijuoti prieš tai ruoštą? Viskame bandome rasti to, kas kiek pakeltų nuotaiką, tad ačiū šio restorano virtuvei – prajuokinote bent. Su Katiniene bandėme atrasti bent vieną skirtumą tarp patiekalų garnyrų. Dvi pomidorų skiltelės – yra. Kopūstų salotos – yra. Pekino – yra. Agurko pora riekelių – yra. Staiga Katinienė apsidžiaugia, randa skiltelę ridikėlio. Nenorėdamas pralaimėti, paknisu giliau, ir oplia – turiu ir aš 1 ridikėlio žiedelį. Tiesa, saulėgrąžų neskaičiavome…
O dabar rimtai: befstrogenas skanus, mėsa minkšta, svogūnai pakepti būtent tiek kiek reikia, neperkepti. Gal padažo daugoka, bet čia bent man taip pasirodė. Katinienei patiektos vištienos gabalėlį skanavau ir aš. Krūtinėlė puikiai iškepta, nesudžiovinta. Tai tiek tų linksmybių su pagrindiniais patiekalais.
Atėjusi padavėja prisiminė apie mano pažadą pamąstyti apie desertą. Į tai aš jai tik parodžiau į atėjusius naujus „klientus“. Tas buvo geriausias. Kelnės numargintos dažais, klijais… ir jis atėjo ne maisto išsinešimui, o užsisakęs prisėdo prie gretimo stalelio. Gaila, kad jis neatėjo vienu metu su mumis. Tada nebūtų buvę nei šios apžvalgos, nei mano pastebėjimo apie apsileidusius statybininkus ir šeimininkus. Mes būtume tiesiog apsisukę ir išėję.
Tad nesiplėsdamas reziumuoju. Skiriu Jums silpną 2/5. Už maistą būtų buvę 3,5 balo, na gal įvertinant lauke šviečiančią saulutę būtumėt įkabinę ir silpną, paliegusį 4/5. Bet čia yra vienas didelis BET. Apie jį aš dabar parašysiu plačiau, kad suprastų net tie, kurie grįžę namo neiššokę iš darbinių rūbų, sukris prie telikučio, gurkšnos alų ir žiūrėdami televizoriuje šmėžuojančias Lietuvos žvaigždutes, postringaus kaip jos neskoningai rengiasi.
Šeimos restoranėlio savininkai, manau jūs puikiai žinote kokios kainos yra jūsų meniu… Tad jei aš atvažiavau pas jus ir pradėjau pietus nuo sriubos, kurios kaina 5,50 euro, aš tikiuosi, kad ir aplinka bus to verta, bei klientų aprangai bus taikomi kažkokie reikalavimai. Turbūt tie murziai suneša nemažą dalį per dienos pietus surenkamų pinigų, bet gal būtų galima jiems išskirti kur kitą patalpą. Sumesti palečių, patiesti vienkartinių rankšluosčių ir tada skanaus. Negalima tikėtis sutraukti visus klientus ir visiems įtikti. Laviravimas turi būti proto ribose. Niekada to nebus, kad jūs organizuosite tokius dienos pietus, o vakare žvakių šviesoje žmonės pas jus švęs savo šventes. Nebus. Nes jūs tų baldų po kiekvieno tokio kliento nevalote. O ir noras, man matant tokią klientūrą, pas jus sugrįžti nekyla… Antra, maistas. Daug nevisada yra gerai. Sriuba, jos išties buvo daug, bet man būtų buvę daug maloniau valgyti pusę tos sriubos porcijos, bet jausti grybų skonį, o ne druskos. Trečia, pakabinkite virtuvėje jaučio, vištos nuotraukas virėjams prieš akis. Vizualizacija padės suprasti, kad skirtingų mėsų patiekalai reikalauja ir atitinkamai kitokių garnyrų… Tas bulvių ir brokolių kubelis butų buvęs įdomus sprendimas, jei jį būtume radę vienoje lėkštėje, bet tik ne abiejuose. Tai kas kartojasi, darosi neįdomu. Toliau, tas kopūstų salotų kalnas, jis išties per didelis vienai porcijai. Tiesa – daigai. Kas jums sakė, kad kuo daugiau daigų lėkštėje, tuo gražiau? Atvirkščiai, didelis jų kiekis suprastina jų vaidmenį lėkštėje. Nedėkite jų saujomis, keli daigeliai – va kur grožis.
Mano patarimas: apsispręskite kas jūs, šeimos restoranas, ar valgykla-kavinė? Asmeniškai aš po tų vaizdų sugrįžti nebežadu, nebent sulauksiu kokių rekomendacijų iš man patikimų šaltinių. Tiesiog nebijokite pasakyti žmogui, kad jis atėjo į šeimos restoranėlį, o ne į statybinių medžiagų sandėlį. Protingi supras, apsisuks, kitą kartą grįš prieš pietus persirengę… Tiesa, dar padirbėkite su aplinka. Pastatas pastatytas jau prieš kokius 10 metų, bet aplinka… Nesakau, kad turi kieme vasario mėnesį žydėti gėlės, bet bent praeitų metų žolės fragmentai turi dominuoti labiau, nei žvyras aplink pastatą… O gal toks fasadas ir įtakoja tai, jog renkasi klientai su tokiais apdarais? Žiemą statybininkai, o pavasarį pasipils gal traktoristai, parkuos prie restorano savo tarktoriukus ir pasidabinę mėšlinais botais eis dienos pietų. Tad tokie liūdi vaizdiniai….
