Ateiname į šią žemę su triukšmu, išeiname tyliai.
Ne, čia ne apie žmogaus gyvybės laikinumą šioje žemėje, čia apie prekybą, verslą.
Praėjo pusmetis, kai atsidarė pirmoji Maisto Logistikos Centro parduotuvė Lazdynuose. Apžvalgą apie naujai atidarytą parduotuvę įdedu, kas norės prisiminti ir greitai rasti.
Dabar apie tai kas yra dabar.
18 valanda, lyg ir turėtų būti piko valanda tokio tipo parduotuvei, tačiau joje 2 pirkėjai su manimi.
Parduotuvė tuščia, vienas šaldytuvas paverstas lentyna, šviežių prekių iš esmės nėra – ilgo galiojimo pienas ir desertai, dešrigaliukai.
Tuščia erdvė uždengta viena eilute Redbull.
Gėrimų minimaliai, nors vasara. Vienintėlė tikrai gera kaina – aliejus, bet su pasibaigusiu galiojimu.
Nuobodžiaujantis pardavėjas prie kasos. Išėjau su riešutukais ir gerimuku vaikui, nes „akcija”. Iš 2 pirkėjų apsipirko tik vienas.
Visos mirštančios parduotuvės atrodo vienodai – tuštuma, ištemptos viena linija neapyvarčios prekės, „strateginių” prekių nebuvimas, nes nėra pinigų. Iš esmės visiškai pildosi mano pirmosios prognozės.
Buvo spaudoje pranešimas, kad bus permąstymas, rekoncepcija (po pusės metų!), investuotojo (pinigų) paieška. Į ką ieškoma investuotojo – į super vietas? į augančius srautus? į progresyvią koncepciją?
Pirmasis lietuviškas žemų kainų tinklas su lietuviškais gamintojais. Nereikia daugumai lietuviškų gamintojų tokio tinklo ir pirkėjui nelabai reikia.
Visada atrodo viskas lengva – sutrenki paletes, paimi populiariausius gamintojus, darai mažą antkainį ir ateis tau džiaugsmas. Ne, jis neateis. Lietuva – aukštų bazinių kainų rinka – ir kuo populiaresnis gamintojas, tuo aukštesnė bazinė kaina ir mažas antkainis nepadarys vartotojui įdomios kainos. Tai tinklą ir atvedė prie mirties.
Ar gali tokia koncepcija veikti? Tai aišku gali, bet čia reikia smegenų gebančių pajausti nišą arba bent sugebančių nukopijuoti „Mere” (oi, apie šitus gražuolius dar parašysiu), bet paciento smegenys mirę, reikia atjungti gyvybę palaikančius aparatus.
