Mano lankymasis vis naujose maitinimo įstaigose kažkuo primena žaidimą rusiška rulete.
Tiems, kurie šį terminą girdi pirmą kartą, paaiškinu, kad rusiška ruletė – ekstremalus mirtinai pavojingas azartinis žaidimas. Naudojamas revolveris su jo dėtuvėje esančiu vienu koviniu šoviniu.
Ir mano vizitai tokie, jog nežinosi, ar tą dieną skaniai pavalgysi, ar patirsiu nusivylimą.
Sakot, kad kažkiek apsisaugoti galima pažiūrėjus į maitinimo įstaigos vertinimus „Google“ platformoje? Žinokit, pastaruoju metu esu linkęs nesutikti su tokiu teiginiu, nes štai jums akivaizdus pavyzdys to, kad jie ne visada atitinka tikrovę, su kuria susidursite.
Greitiems pietums Klaipėdoje pasirinkome vietą, kurią „Google“ nurodė kaip artimiausią pagal mūsų lokaciją. Pasirinkome kavinukę „Mocarela“, kurios įvertinimas penkiabalėje sistemoje buvo 4,5 balo.
Eidami pietų į šią kavinukę kažkokių didesnių nuotykių patirti nesitikėjome, pradžioje aš net nefotografavau, nes net neturėjau minties, kad rašysiu apžvalgą.
Meniu, kaip ir įprasta nedidukėms kavinukėms, surašytas ant lentos, kuri pakabinta šalia baro.
Pasirinkimas nedidelis, bet be didesnių pastangų mes greit apsisprendžiame, ką valgysime. Užsisakome dvi sriubas ir porą pagrindinių patiekalų, susimokame ir sėdame prie laisvo stalelio.
Interjeras iš pirmo žvilgsnio jaukus, bet jaukumo jausmas akimirksniu dingsta, kai prisėdi prie stalo ir pradedi labiau įsižiūrėti į aplinką. Tiesa, nuotraukoje tik antra salė, pirmos nefotografavau, nes joje pietavo žmonės.
Nesu didelis pedantas, bet trupiniai ant stalo mane visada nervina. Tada tu suvoki, kad po to, kai kažkas pavalgęs nuo šio stalo pakilo, šio stalo veikiausiai niekas nenuvalė.
Bandymą tai pateisinti vienkartiniu nesusipratimu sugriovė trupinių eilės, gulinčios tiek po mūsų, tiek po kaimynų staleliu.
Jei būčiau pamatęs po patalpą skraidančius paukščius, būčiau tai nurašęs klientams, kurie sparnuočiams trupina duoną po stalu, bet dideliam liūdesiui paukščių nebuvo…
Šie ženklai rodė, kad šioje vietoje geriau gal nereiktų valgyti, o kilti ir ieškoti kitos. Jei būtume tik pradėję vartyti meniu, taip būtume ir padarę. Bet prie stalelio prisėdome užsisakę ir susimokėję.
Salėje dirbusi mergina sukosi greitai, o pagal tai, kad ji dažnai pradingdavo virtuvėje, spėju, jog kažkiek padėdavo ir ten besidarbuojantiems.
Sriubos pasirodė gan greitai. Kadangi mano valgyta čili sriuba savo tirštumu priminė labiau troškinį nei sriubą, aš ją valgydamas pagalvojau, kad greičiausiai man ir karšto nereikės.
Čili sriuba – 3,50€
Bet va kitam katinui pasisekė kiek mažiau. O jei teisingiau, jam išvis nepasisekė. Užsakyta šviežių kopūstų sriuba labiau priminė ne sriubą, o smulkintus balandėlius, užpiltus verdančiu vandeniu.
Šv. kopūstų sriuba – 1,50€
Išgirdęs tokį apibūdinimą paskanavau ir aš šaukštelį sriubos. Dabar rašydamas net susimąsčiau, kada paskutinį kartą valgiau balandėlius. Bet čia kaip su dviračiu – vieną kartą išmokęs važiuoti įsiminsi tai visam gyvenimui. Taip ir balandėlių skonio, manau, nesumaišysi su jokio kito patiekalo, net jei jį ir patieks ne susuktų balandėlių pavidalu.
Bandydamas rasti loginį paaiškinimą, nieko kito nesugalvojau, tik tai, kad šviežių kopūstų sriubai buvo sunaudoti balandėliai, kurie greičiausiai vakar meniu puikavosi tarp kitų pagrindinių patiekalų.
Tad sriuba puikiai atitiko lėkštę, į kurią buvo įpilta. Lėkštė nudaužyta, o sriuba tragiška.
Brolis paragavęs vos poros šaukštų sriubos ir nustūmęs ją į šoną sėdėjo alkanas. Kaip nujausdamas, kad tie keli šaukštai „gastronomijos šedevro“ gali ilgam išjungti skrandį, bandė situaciją taisyti gazuotu vandeniu.
Kai atnešė pagrindinius patiekalus, nužvelgęs jo užsakytus žemaičių blynus, pasakiau kad šį kartą pasisekė jam, šįkart išmaudė mane.
Tad parašęs „išmaudė“, pradėsiu nuo savo užsakymo. Jei žemaičių blynai pagal patiekimą ir atrodė verti 6€, tai man patiektos 2 sudžiūvusios nuo šildymo blauzdelės atrodė varganos ir greičiausiai susigėdusios, kad joms reikia gulėti toje lėkštėje ir žinoti, jog už jas buvo paimti 6€.
Kai Klaipėdoje yra tokia didžiulė maitinimo įstaigų, siūlančių dienos pietus, pasiūla, po tokių blauzdelių į šią kavinę greičiausiai sugrįš tik tas, kuris pabudęs kitą dieną pamiršta, ką veikė vakar.
Vištienos blauzdelės su bulvėmis – 6,00€
Toks jausmas, kad užsukau pas kokį užkietėjusį viengungį į svečius, kuris iki 30 metų gyveno su mama, kuri jam ne tik drabužius skalbė, bet ir gamino maistą.
Ir savaitę pagyvenus atskirai nuo mamos, į svečius užsuku aš, ir tas, norėdamas mane nustebinti savo pirmais žingsniais maisto gamyboje, prisiminė, kad prieš kelias dienas kepė pilną skardą blauzdelių, ir kaip nujausdamas, kad kas nors užsuks į svečius, paliko porą nesuvalgytų. Tad jas ištraukęs įdėjo į lėkštę, šalia papjaustė porą vakar virtų apkeptų bulvių su lupena, radęs dėžėje nuo picos vienkartiniame indelyje padažo šaukšteliu jo kiek prigramdė ir uždrėbė jo po truputėlį ant blauzdelių, o visa tai pašildęs mikrobangėje patiekė su mamos gamintomis salotomis.
To, kad tas kulšeles gamino virėjo amato krimtęs žmogus, nepriversite manęs pripažinti net kankindami.
Kol aš varčiau ir bandžiau pradėti valgyti man patiektą „šedevrą“, brolis prapjovė žemaičių blyną.
Žemaičių blynai – 6,00€
Ir čia vėl jį aplankė „sėkmė“, taip sakant rusiškos ruletės revolveris iššovė antrą kartą. Negana, kad blyno tarkiai neiškepę, tai ir mėsa jo viduje visiškai žalia.
Toks jausmas, kad užsakėme ne žemaičių blynus, o kiaulienos tartarą, įvyniotą į tarkuotas bulves.
Reziumuoju. Už žemaičių blynus pinigus grąžino, dar bandė pasiūlyti kažkuo pakeisti, bet jau kelintą kartą balandėliais atsiraugėjęs brolis pasakė, kad šiai dienai eksperimentų jam per akis.
Vienintelis, kas buvo vertas patiekti kavinės svečiams ir imti už tai pinigus, buvo čili sriuba. O šviežių kopūstų sriuba ir blauzdelės buvo iš serijos – ligoninės maistas. Ir ne tas, kuriuo žmonės džiaugiasi gulėdami ligoninėse, bet tas, kurio nuotraukas man siunčia norėdami išlieti pyktį dėl tragiško maisto.
Vien puikus salės darbuotojos komunikavimas išgelbėjo šią įstaigą nuo žemiausio vertinimo. Tad prastą maistą, tvarkos ir švaros stygių vertinu 2/5.
