Jei jau nuvykome iki Vilniaus pažiūrėti kaip žydi sakuros, tai logiška, kad pietausime ir apžvalgą rašysiu apie vieną iš sostinės maitinimo įstaigų. Sakoma, kad kiekvienas veiksmas turi turėti tęstinumą. Jei nuvykome pažiūrėti japoniškų medelių, tai turėtume pietums rinktis ir japonišką restoraną. Bet tokie dėsningumai gal kam ir tinka, bet tik ne Riebiam katinui. Aišku, kad aš pasirinkau priešingybę japoniškai virtuvei. Ir jau po pusvalandžio mes vartėme meniu „Agotos gryčioje“. Bet apie jį kiek vėliau, pirma noriu dėmesį skirti aplinkai.
Kavinė įrengta taip, kad vos užsukęs į vidų, lyg laiko mašinos esi nubloškiamas į kaimo gryčią. Iš ties šauniai ties šia idėja šeimininkų padirbėta. Mediniai suolai, stalai, aprūkęs židinys, virš galvų kabantys vežimo ratai, o dar tos džiovintos žolelės, česnakai, tikrai pasineri į tą sukurtą aplinką ir bandai įsiklausyti į garsus už lango, gal užgirsi kokią pievoje mekenančią ožką, ar prie tvarto kudakuojančią vištą. Apie tokių garsų idėją matyt savininkai nepagalvojo, tad už lango sumaurojo tik pravažiuojantis motociklas. Bet mintis verta apmąstymo, tik pagalvokite, prie kiekvieno lango pakabinate po mažytį garsiakalbį, per kurią laiks nuo laiko pasigirsta tai kiauliuko kriuksėjimas, tai karvutės balselis. Žodžiu išsiplėsti fantazuojant, nebeleido man vartomas meniu ir noras kuo greičiau paskanauti čia gaminamo maisto.
Jei interjeras mane nubloškė pas močiutę į kaimą, tai meniu prie desertų siūloma „Želė su vaisiais“ nubloškė 30 metų į praeitį – į vaikystę, gimtą miestą Klaipėdą, vaikų pamėgtą kavinę „ Du gaideliai“. Bet „Agatos mėsainis“ greitai sugrąžino atgal į dabartį. Taip ir matau kavinės savininkus kūrimosi pradžioje besiblaškančius po Lietuvos kaimus ir bandančius iš vietinių močiučių sužinoti šių laikų „lietuvių virtuvės pasididžiavimo“ mėsainio recepto. O močiutės traukia senas knygas ir rodo įmanomus, liaudyje geriau žinomo patiekalo burgerio vardu receptus. Juokauju, greičiau močiutės karstuose vartosi nuo tokių patiekalų, kurie puikuojasi viename meniu su cepelinais, vėdarais. Žinoma, kad iš didelės pagarbos lietuviškam paveldui aš atsisakiau garbės „Agatos gryčioje“ paragauti tokio „delikateso“.
Jei jau pradėjau fantazuoti, tai visą tolimesnę eigą papasakosiu lyg svečiuočiausi kaime. Mus aptarnavusi padavėja, o ir ką slėpti, ir jos kolegė barmenė buvo labai jau pavargusios. Ar tai vakar kulturnamyje šokiai vyko iki paryčių, ar tai šiaip kur jaunimas buvo susibėgęs, ar kokie sėjos darbai nuvarginę. Pradedant maisto užsakymu reikėjo tempti informaciją, o kažko pritrūkus eiti pačiam ieškoti. Bet palikime mergelkas ramybėje, stipriai paveiktas pavasario, pakalbėkime geriau apie maistą.
Atneštas karštas užkandis „ vištiena su sezamu“ prašėsi padažiuko. Maži, traškūs vištienos gabalėliai buvo iš ties skanūs, bet ant salotos lapo pabarstytą aitriąją papriką aš pakeisčiau kokiu padažiuku, gal net saldžiarūgščiu. Suprantu tą idėją, kad gal kas užsimanys aštresnių pojūčių, bet pasikartosiu, čia labiau tiktų padažiukas. Nespėjome pasidžiaugti užkandžiu, o jau mūsų teismui buvo patiektos sriubos.
Jei traški vištiena su sezamu buvo jau mane beištraukianti iš kaimo gryčios, ir bandanti panardinti atgal į miesto šurmulį, tai sriubos sugrąžino ten, kur fantazijos ir buvo nutrenkusios vos užėjus į kavinę.
Ant mūsų stalo nugulė tirštos sriubos tokios, kokiomis ir džiugina močiutės atvykusius vasarai anūkus. Tiems kas sako, kad mokėti už sriubą virš trijų eurų yra brangu, aš pasakysiu tik tiek, kad suvalgę tokią lėkštę sriubos jūs jau pasijusite sotus. Bet jei jūs Riebus katinas, suvalgę ją pradėsite žvalgytis kur antras patiekalas.
Atnešti antri patiekalai metė dar vieną iššūkį skrandžiams, jei sriubos mestą iššūkį Katinienė šiaip taip atlaikė, tai prieš patiektą cepeliną iš kart kapituliavo, pareiškusi man, kad ji jo nevalgys, o geriausiu atveju paprašys sudėti išsinešimui. Žvelgdamas į cepeliną ir matydamas jo dydį, bandžiau įsivaizduoti kokio dydžio virėjėlė dirba virtuvėje. Nes mažais delniukais sunkoka būtų tokius gražuolius suritinti. Tad tie kas skaito mano šią apžvalgą, ir kada nors pietaudami šioje kavinėje sumąstysite pareikšti kokią pretenziją virėjai, išsikviesdami ją į salę, prieš tai darant prisiminkite mano samprotavimą apie delnų dydį… Abejoju, kad jai įžengus į salę ir jums pamačius jos didybę ir pradėjus kažką mikčioti sau po nosimi apie trūkstamus prieskonius ar nedakeptą kepsnį, jus išgelbės nuo jos švelnaus pliaukštelėjimo cepelino dydžio delneliu jums per makaulę. Apie cepelinų dydį kaip ir viską aprašiau vaizdžiai, o apie skonį tik trumpai – išties skanu, geras tarkio ir mėsos santykis. Dažnai tokių gigantų didžiąją dalį sudaro bulvės, o mėsos viduje tik mažytis spirgis. Čia to neteko patirti. Na, bet man asmeniškai gražiau žiūrėtus poros mažesnių cepelinų porcija, nei vieno giganto, bet apie tai užsiminti būdamas kavinėje dėl suprantamų priežasčių pabijojau…
„Jautienos šmotmėsis“, viskas su juo būtų gerai, jei ne ant bulvyčių gausiai užbarstyti bulvių prieskoniai. Iš raudonos spalvos nesunkiai atpažinau mergelės Marijos bulvių prieskonius, bet lai ji nesupyksta, man jos miksuojami prieskoniai dvelkia ne lietuvišku kaimu, o plastmasės pramone. Suprantu kad namie, kur rutina ir dauguma maistui didelio dėmesio neskiria, jie ir suranda savo vietą, bet kavinės galėtų kažką susimiksuoti ir pačios. Vėl gi pretenzijas teko pasilikti sau, nes ant stalo pūpsantis cepelinas – milžinas vertė susimąstyti, kokių pasekmių galiu susilaukti bandydamas vietoje auklėti virėją. Tad naudojuosi galimybe ir kreipiuosi į savininkus, pasvajokite: jei jau gryčia, tai šalia sukūrėme laužą, o jame kepame bulves su lupenom. Ko jūs bėgsite į gryčią joms pagardinti? Taip, jūs visiškai teisūs – druskos, ir jokių mergelių Marijų…
Pavalgę ilgokai žvalgėmės į baro pusę ir tikėjomės, kad padavėja pastebės, jog mes norėtume šiek tiek jos dėmesio. Bet gavau eiti prie baro ir mandagiai atsiklausti, ar galiu jų šnekučiavimus nutraukti ir kreiptis su mažyčiu prašymu. O gavęs sutikimą, paprašiau atnešti mums sąskaitą. Mano juokelis mergelėms patiko, tad sąskaitos laukti ilgai nereikėjo, buvo greitai suskaičiuota suma, už kurią buvome prisisakę Agotos vaišių.
Vertinimas: Interjeras – 9, Švara – 8, Aptarnavimas – 6, Maistas – 9. Viso: balų 32 (vidurkis – 8) Tad 5 nagučiai. Džiugu, kad sostinėje dar išlikę tokių kavinių, kurios neleidžia pasimiršti kas mes esame, ir kokios mūsų šaknys. Tikiuosi, kad tas nesusipratimas – mėsainis išgaruos iš to meniu, o jo vietoje galėtų atsirasti kraujiniai vėdarai.
