Norisi kaip geriau, o gaunasi kaip visados.
Panašiai ir mums nutiko su Katiniene, kai bandydamas ją eilinį kartą išsivilioti naujos maitinimo įstaigos testavimui pasakiau, – kad šį kartą tu maistu liksi patenkinta.
Duodamas tokį pažadą Katinienei užtikrintas buvau todėl, kad kavinė „Jola” į kurią ir planavau nusivesti Katinienę man buvo žinoma jau prieš kokius 20 metų.
Ten dažnai su draugais vykdavome kai norėdavome skaniai ir sočiai pavalgyti. Tad radęs informacijos, kad kavinė iki šiol tebedirba vieną dieną pakviečiau Katinienę ten papietauti.
Kavinė įsikūrusi M. Mažvydo alėjoje, vieno iš pastatų rūsyje. Kadangi prieblanda tvyrojusi kavinės viduje puikiai atspindėjo tą, kuria dažniausiai jus pasitinka rūsiai, nusprendėme pietauti lauko terasoje.
Patiekalų aprašymas pateiktas meniu skurdokas. Kad suprastumėt apie ką aš, paskaitykite grafą – kiaulienos/jautienos patiekalai.
Kai pasiteiravau padavėjos, iš kokios mėsos bus „Purienos” kepsnys, prieš atsakydama ji mane nužvelgė su tokia nuostaba, o vėliau tarė, – tai kad čia iš jautienos tik antrekotas.
Gerai, kad jūs žinote, kas ir kaip, bet svečiai kavinės gauna spėlioti, arba be reikalo kaskart trukdyti padavėjus panašiais klausimais.
O jau paduotas papildomas meniu turėjo kiek platesnį patiekalų išaiškinimą, kurio pasigedęs buvau pirmame.
Šaltalankių arbata – 2,50€
Šiaip ne taip padarę užsakymą gurkšnodami arbatą pasinėrėm su Katineine į diskusiją apie tai, kad maitinimo įstaigos tiek metų išsilaiko tik dėka skaniai gaminamo maisto, net nenuspėdami kas mūsų toliau laukia.
Nes jei būtų buvusi bent kokia užuomina apie maistą, kurio tuoj tuoj teks paskanauti, aš greičiausiai būčiau pasileidęs rėkdamas M.Mažvydo alėja, kad tik to siaubo kurį pamačiau netektų matyti.
Nes kai kuriuos patiekalus skanautus tą kartą dar dabar susapnuoju ir prabundu išpiltas prakaito.
Tad pradėkime nuo sriubų, kurios ant mūsų stalo atkako netrukus po arbatų.
Charčio – 6,50€
Charčio sriubą vos paskanavę gražinome padavėjai, ji buvo rūgšti. Po kurios vieno šaukšto net linksmiausio žmogaus veide šypseną pakeistų rūgšties iššauktas išsiviepimas.
Tad nenorėdamas kankinti Katinienės panašiomis grimasomis paprašiau jos savęs nebekankinti bandant valgyti sriubą pasiūlydamas jai pusę čebureko.
Sultinys su čebureku – 4,50€
Po pirmo kąsnio čebureko mes su Katiniene įbedėme akis vienas į kitą su tuo pačiu klausimu – čebureko viduje kas?
Nes ta minkšta patežusi masė nieko bendro su malta mėsa neturėjo. Bijodami eksperimentuoti jos dar bent kąsnį skanaujant mes tą masę iškrapštę iš čebureko vidaus suvalgėme tik tešlą.
Atleiskit už išsireiškimą, bet dar dabar nerandu atsakymo į klausimą – kokio brudo buvo prikišta į čebureko vidų.
Sultinys taip pat savo sodria spalva nesukėlė jokio apetito, tad jį pateliuškavęs šaukštu pastūmiau lėkštę į šoną.
Kai atnešė pagrindinius patiekalus Katinienės veide perskaičiau mintį, kuri man nieko gero nežadėjo. Bet nespėjęs jos pradėti guosti, išgirdau ją sakant,- pažiūrėk į kepsnius, tu eilinį kartą mane apgavai.
Tikrai nenorėjau Katinienės apgauti, ir tikėjausi iš kavinės „Jola” tikrai ne to.
Tad žvelgdamas į kepsnius spėliojau kokio velnio čia eina žmonės ir kodėl kavinė dar nebankrutavus.
Ypatingas „Jola” kepsnys – 12,50€
Nežinau kas sugalvojo šiam kepsniui tokį pavadinimą, bet jam geriausiai apibūdinti tiktų štai koks pavadinimas – „Baisiausias virėjo sapnas”.
Jei reiktų paaiškinti kokio įkvėpimo pagautas žmogus sukūrė šį „šedevrą”, tai spėčiau jog kepsnio kompozicija gimė per kokias kaimo vestuves.
Kurių antros dienos rytą virėjos iš vakar kiek su svečiais padauginusios tauriųjų gėrimų sunkiomis galvomis bandė sugalvoti kuo nustebinti vestuvininkus.
Tad pamačiusios iš vakar lukusius kalnus kiaulienos kesnių ir panašų kiekį vištienos su troškintomis daržovėmis, nusprendė iš jų sulipdyti kažką panašaus į burgerį.
O tam, kad kompozicija galutinai visus šokiruotų ant kiaulienos kepurės užlydė pigios čederio sūrio versijos.
O ištraukusios iš įdarytos žuvies galvos akiduobių juodas alyvuoges, jas pasmulkinę ant kepsnio iš jų padarė akis.
Kūrybinio polėkio įkvėptos pagalvoja ir apie šukuoseną, kurią puikiai jų nuomone turėjo atstoti papjaustytas obuolys.
Didesnės beskonybės, persisunkusios tokia nesąmone dar neteko matyti. Kodėl gamindami jovalą lėkštėje žmonės tikis tuo kažką maloniai nustebinti?
Jei būtų patiekę atskirai vištienos kepsnį troškintą tomis daržovėmis jis būtų atrodęs labiau ypatingas nei ta bendra krūva kurią bandė valgyti Katinienė.
Kiaulienos kepsnys su baravykais – 10,50€
Ar čia kiaulienos kepsnys su baravykais? Rodydamas į man atneštą kepsnį pasiteiravau padavėjos, o jai patvirtinus, kad taip, pradėjau akyliau nužiūrinėti kepsnio paviršių bandydamas ten įžvelgti baravykus.
Jei ten buvo baravykų, tai greičiausiai jų buvo tiek, kiek po kepsnio su baravykais valgymo žmogelis dantų krapštuku pririnks tarp savo tarpdančių tų baravykų likučių.
Kodėl taip tyčiojatės iš kavinės svečių? Kodėl tiesiog neparašote, jog kiaulienos kepsnys užkeptas neaiškia mase, kurioje yra tikimybės rasti baravykų pėdsakų?
Reziumuoju. Sėdėdamas kavinės terasoje kelis kartus apsižvalgiau aplink ar aš išties randuosi Klaipėdoje. Nes tas maistas, kurį man nešė ir kurį skanavau buvo prasčiausios kaimo užeigos lygio, kurioje dėl stokos virėjų maistą gamina vietinis traktoristas Vytcka.
Jis net prastesnis už tą, kurį prieš kelis metus išpeikiau Salantų „Pakalnutėje”, rašydamas kad prasčiau jau būti nebegali.
Te atleidžia man „Pakalnutės” kolektyvas, radau prastesnius, kurie bando būti įdomesni, pamiršdami kad galima gaminti paprastai, bet neprastai.
Vertindamas kavinė „Jola” 1/5 pagalvojau apie naują vertinimo balą 0/5, kurio nusipelno panašiai gaminančios maitinimo įstaigos.
Man gėda, kad mano gimto miesto centre randasi tokios maitinimo įstaigos, kurios patiekdamos tokį tragišką maistą gadina bendrą miesto maitinimo įstaigų įvaizdį.
P.s. atsiprašau vyrų, kurie moka vairuoti traktorius, nepriimkite tai asmeniškai. Tai tik toks palyginimas, kuris rašant tekstą pirmas pokštelėjo man į galvą ir nieko bendro jis su jūsų vyriška profesija ar maisto gamyba neturi.
Kavinė „Jola”
M. Mažvydo al. 9, Klaipėda
