Grįžę iš Amerikos ir rinkdamiesi, kur nuvykti skanių pietų, norėjome, kad gerus įspūdžius likusius po apsilankymo šiluma džiuginusioje Floridoje ir jos restoranuose valgyto skanaus maisto nesugadintų koks naujai lankomas restoranas Lietuvoje. Norėjosi tęstinumo, nesinorėjo eksperimentavimo.
Pirma, kas šovė į galvą – tai „Talutti“ restoranai, kuriuose maistas jau išbandytas ir labai artimas tam, kurį valgėme Amerikoje. Kadangi senamiestyje ir prie Urmo bazės „Talutti“ restoranai jau buvo aplankyti, nuvykome į dar vieną „Talutti“ restoraną, įsikūrusį Taikos pr. 12, Kaune.
Vos užėjusius mus pasitiko užrašas ant komodos, nurodantis laukti, kol ateis darbuotojas ir palydės prie staliuko. Laukti teko ilgai – ne dėl to, kad buvo sekmadienis ir pilna žmonių. Tiesiog, kaip supratau, nėra atsakingo žmogaus, kuris tuo rūpinasi, o pareiga užkraunama visiems padavėjams. Tad išeitų – kaip ir niekam. Žodžiu, atsakingas tas, kurį klientas pirmą užkalbins. Mes užkalbinome barmeną, tas surado padavėją, o jau ji mus nuvedė į antrą restorano aukštą.
Mūsų verslininkų išradingumas nenustoja manęs stebinti. Mažoje palėpėje įsprausta tiek stalelių, kad užgrojus linksmai melodijai klientai be problemų galėtų pečiais surėmę palinguoti, net nereiktų pasislinkti arčiau gretimo stalelio…
Jei mažoje patalpoje žmonės susispaudę kaip silkės tai, manau, ir ventiliacija privalėtų dirbti dvigubu pajėgumu, nes prakaito kvapas, tądien tvyrojęs patalpoje, nesugundė mūsų įsisprausti į tą ratą, tad neužsilikome – pajudėjome ten, kur jau kartą išbandyta, o ir patalpa didesnė.
Kaip ir tikėjomės, „Talutti Bakes ‘n’ Shakes“ buvo taip pat pilnutėlis, net teko luktelti, kol bus laisvas staliukas, tačiau viduje, skirtingai nei prieš tai aplankytame restorane, kvepėjo patiekalais. Nesistebėčiau matydamas alkaną klientą, kuris, čia gavęs meniu, imtų lieti seiles, žvelgdamas į patiekalus ir kainas, nes tos nuotraukos to vertos. Didelis pasirinkimas ir patiekalai vieni už kitus gražesni ir akims patrauklesni.
Sunkiai rinkomės ir šį kartą, nes norėjosi paragauti beveik visko.
Pirmieji mus pasiekė kalmarų žiedai. Iš jų siurprizų nesitikėjau, nesuklysiu teigdamas, kad tai pašildyti pusfabrikačiai. Paklausite, kam tada užsisakiau? Tam, kad grįžęs iš Amerikos palengva atprasčiau nuo priklausomybės panašiems patiekalams. Šiaip kirminui numarinti laukiant pagrindinių patiekalų buvo visai nieko. Pilna salė žmonių, pirmyn atgal su pilnais padėklais zujantys padavėjai – štai kur kiekvieno savininko svajonė.
Žinoma, kad ta svajonė virstų realybe, reikia sukurti produktą – paslaugą, kurią klientas ne tik vieną kartą nupirktų, bet sugrįžtų ir dar, ir dar kartą bei pasidalintų rekomendacijomis su kitais. Patiekti pagrindiniai patiekalai privertė mane atidėti į šalį „Talutti“ sėkmės istorijos įminimą ir susikoncentruoti į maistą. Pradėsiu nuo jautienos kepsnio su keptomis daržovėmis. Nesuklysiu teigdamas, kad daugeliui užklius patiekimas, bet tik ne tiems, kurie patys dažnai kepa daržoves. Pagrindinis, į ką reikia atkreipti dėmesį užsisakius tokį maistą, tai kad jis nebūtų perkeptas ar patiektas pusžalis. Ir pagrindinis gerai iškeptų daržovių skiriamasis bruožas yra tai, kad jos neskęsta riebaluose, kuriuose kepė. Tad vaizdas gal ir ne visai džiuginantis akį, bet skoniui – jokių pretenzijų. Nesukritusios paprikos, traški kukurūzo burbuolė.
O dabar apie jautieną. Užsisakant mane labiausiai neramino maža kepsnio kaina. Na, sutikite už juokingai mažą vos 16 eurų siekiančią kainą vargiai galima tikėtis gero kepsnio. Dažniausiai už panašią kainą man patiekdavo mėsą, kurią bandydamas atpjauti aš pradėdavau gailėtis, kad iš namų nepasiėmiau gerai pagaląsto peilio. O bandant sukramtyti per kančias atpjautą gabalėlį aš prisimindavau tai, kad maistas gerai suvirškinamas tik tada, kai gerai sukramtomas. Tad voliodamas tuos nevykusius mėsos gabalėlius burnoje aš guosdavausi mintimi, kad gal skrandžiui bus lengviau darbuotis virškinant. Tad įbedęs šakutę į man patiektą jautienos gabaliuką aš su džiaugsmu stebėjau, kaip lengvai į jį sminga peilis. Nenuvylė ir skonis. Vidutiniškai kepta jautiena buvo sultinga, lengvai kramtoma ir nesivėlė burnoje lyg guma.
Savo patiekalu nenusivylė ir Katinienė. Ją drąsiai galima vadinti lašišos kepsnių žinove – vargiai rastume kitą katiną, kuris skirtinguose restoranuose būtų išragavęs tiek šios žuvies kepsnių. Tad išgirdęs, kad Katinienė lašišą įvertino 5/5, užsiminiau apie desertą, kurį planavome užsisakyti po karštų patiekalų. Žinoma, kad skrandžiai jau plyšo, o ant stalelio dar pūpsojo keli kalmarų žiedai.
Negaliu, na negaliu būdamas „Talutti“ restorane nesuvalgyti bent vieno blynelio, tad apsimesdamas, kad Katinienė jų atsisako, užsakau sau. O dabar žvelgdami į blynelių nuotrauką atspėkite: ar Katinienė sėdėjo ir tik stebėjo, kaip aš mirkau blynelius į trintas braškes ir, pasmeigęs kartu gabalėlį banano, gardžiai suvalgau? Žinoma, kad ne. Nesvarbu, kaip prikištas pilvas – tam grožiui ir skoniui visada atsiras papildomos vietelės.
Tad kažkada įvertinas 5/5 „Talutti Bakes ‘n’ Shakes“ ir šį kartą nenuvylė.
