Retai savo apžvalgose skiriu dėmesio personalui, tai yra salės darbuotojams, sukoncentruodamas pagrinde visą tekstą į maisto patiekimą, jo kokybę.
O mintis parašyti apie salės darbuotojus gimė po apsilankymo Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje vyninėje – krautuvėlėje „Decantus”.
Jauki mažutė vyninė, tad užsukę su Katiniene nusprendėme trumpam prisėsti taurei vyno, o po to vėl tęsti mūsų mini ekskursiją po Vilniaus senamiestį.
Aptarnavęs mus barmenas buvo mandagus, išmanantis ne tik vynus, bet ir gebantis patarti pasirenkant užkandžius.
Apie užkandį, kurį prie vyno atstovavo pica, parašysiu trumpai. Tai buvo skaniausia šaldyto picos pado kepurė. Gausi sūriu, kitais priedais. Vienintelis ko trūko iki pilnos laimės tai vietoje iškočioto ir iškepto picos pado.
Pica – 12,00€
Jei įvardindamas picos padą kaip šaldytą produkciją suklydo, tai iš anksto atsiprašau, bet jis man būtent toks pasirodė.
Viskas būtų buvę kaip ir gerai, jei ne užsimiršęs barmenas. Suprantu, kad kartais nuo to, kad neturi kuo užsiimti, pasimiršti. Ir pamiršęs, kad randiesi darbo vietoje už baro, o kažkur kamputyje dar ir klientai sėdi, pradedi rakinėtis po nosį, barzdą…
Ar aš valgydamas picą tokį reginį matydamas jutau kokį malonumą? Tikrai, kad ne. Klientas neturi valgydamas save raminti, kad greičiausiai jis sukinėja ūsus, o ne ieško nosyje medaus…
Tad ši apžvalga bus kitokia, ir joje pabandysiu paaiškinti kas toks padavėjas, barmenas ar virėjas.
Trumpai juos apibūdinti būtų galima taip, barmenas – maitinimo įstaigos veidas, padavėjai – rankos ir kojos, na o virėjai – širdis.
Pradėkime nuo virėjų. Ne veltui parašiau, kad virėjai maitinimo įstaigos širdis. Esate daugelis girdėję posakį, kelias į vyro širdį per skrandį. Manau, kad ir moterys mėgsta skaniai pavalgyti, ne tik vyrai, gal jos dėl gražesnių kūno linijų bijo apie tai garsiai kalbėti. Tad maitinimo įstaigos verslo sėkmė didžiąja dalimi priklausoma nuo virtuvės darbuotojų, jų profesionalumo, ir meilės darbui, kuris atsispindi jų gaminamuose patiekaluose.
Padavėjai yra maitinimo įstaigos rankos ir kojos. Visų pirma mes nužiūrime jų išvaizdą. Tad labai svarbu, kad aptarnaujančio personalo apranga būtų švari, nesuglamžyta. Merginų nagai negali būti ilgi ir lakuoti įvairiausiais atspalviais, idealiausiai tinka bespalvis lakas. Ir žinoma jokių žiedų, ar grandinėlių, išskyrus vestuvinį žiedą. Po to kai nužvelgiame padavėjo išvaizdą, tik tada mes atkreipiame dėmesį į jo žinias, kurias jis demonstruoja aptarnaudamas mūsų staliuką.
Padavėjas privalo išmanyti ne tik esančius restorane patiekalus, jų sudedamąsias dalis, bet ir reikalui esant turėtų nupasakoti patiekalo skonį. Taip pat jis privalo būti susipažinęs su gėrimais esančiais bare.
Barmeną ne veltui pavadinau maitinimo įstaigos veidu, nes jis stovi strategiškai matomiausioje restorano vietoje įkurdintame bare. Kaip ir padavėjai, barmenas turi gerai atrodyti, dėvėti švarius drabužius ir avalynę. Toliau seka profesionalo žinios, jis turi išmanyti visus klasikinius kokteilius, žinoti kuri baro taurė kokiam gėrimui skirta ar tinkama.
Kaip ir padavėjai negali darbo metu plepėti su kolegomis, ar telefonu.
Taip pat jis turi būti geras pašnekovas restorano svečiams, bei saugantis išgirstas paslaptis kaip kunigas. O gebėjimas gerai įkaušusiam svečiui įsiūlyti nealkoholinį gėrimą, taip kad tas nesupyktų, yra aukščiausia barmeno kvalifikacijos stadija.
Gal dėl to, kad aš gerai išmanau restorano darbo subtilybes man ir užstrigo tas barmeno makalavimas pirštais už baro ne ten kur reikia…
Tikiuosi, kad ši mano pastaba bus priimta teisingai, ir ateityje tai nebe pasikartos, nes kaip minėjau vyninė jauki ir mes su Katinienę ten dar būtinai sugrįšime.
