Tie, kas senai mane sekate, puikiai žinote mano nuomonę apie veganizmą. Nesu prieš juos, esu prieš jų manjakišką ir tiesmukišką nusistatymą prieš mėsavalgius. Jei kalbi su veganu, tai jis veganizmui paaiškinti turi du argumentus. Pirmas – tai didžiulė meilė visiems, kas turi žemėje akis. Antra – gyvūnai, auginami maistui prastose salygose, šeriami visokiais antibijotikais ir po to dar baisiai nužudomi, žodžiu, prastas maistas. Kartą pabendravęs su vienu veganu naktį sapnavau mėsinę, o joje visą kruviną skerdiką, kuris mojuodamas didžiuliu kirviu rėkė: paduokite man greičiau ką nukirsti. Apsiputojęs jis šaukė įsibridęs iki kelių kraujyje… Prabudęs pamaniau, jog jie įtikinėti moka, tad iki vakaro ne tik kad mėsos nepaėmiau į burną, net obuolys paimtas į rankas, atrodė, kad jis verktų ir šauktų: nespausk manęs, man skauda, o ką jau kalbėti apie norą jo atsikąsti?
Kas liečia mėsą, tai prekybos centruose jos nuperku tik 10% to kiekio, kurį sunaudoju. Didžiają dalį mėsos perku iš ūkininkų. Skelbimais apie parduodamą skerdieną mirga visas internetas. Daugelis ūkininkų net prideda pažymas, kad prieš nužudant paršelį lankė kunigas, priėmė išpažintį. Arba kelias dienas iki paskerdimo paršelis leido SPA centre, kur puikiai atsipalaidavo ir po tokių procedūrų su malonumu atgulė po peiliu.
Juokas juokais, bet nemačiau nei vieno ūkininko, kuris su pasitenkinimu skerstų savo augintinius. Tiesiog tai toks pasaulio virsmas, gamtoje jau šimtmečius nusistovėjęs ratas.
Nebesiplėsiu su įžanga, nors galėčiau daug dar apie tai prirašyti. Manau jau supratote, kad apžvalga bus skirta kitokią mitybą propaguojantiems.
Radharanė, nedidelis restoranėlis, talpinantis apie 20 klientų. Restoranėlis siūlo paskanauti vegetariško/veganiško maisto. Abiejų idėjos panašios, nevalgyti nieko, kas mirksėti gali. Tik vegetarai dar sau leidžia prabangą – pieno produktus. Jau senai esu pastebėjęs, kad restoranėlis visada pilnas. Tad specialiai ėjome kiek vėliau, apie 16:00, kad jau tas vadinamas „pietų bumas“ būtų pasibaigęs. Bet ir tada vos radome laisvą staliuką. Kadangi padavėja sukosi viena, tad ir aptarnavimas buvo be jokių galimų patiekalų aptarinėjimo su ja. Ne dėl to, kad ji nebūtų bendravusi, tiesiog mes matėme, kad mūsų klausimai stabdytų ir taip vos spėjančią suktis merginą. Tad meniu analizuojame patys, juolab, kad jau turėjome ir kelias rekomendacijas, ką čia reiktų paskanauti. Jei neskaityti prie patiekalų parašytas jų sudėtis, o tik žvelgti į pavadinimus, negalėtum pasakyti jog jie propaguoja vegetarų/veganų virtuvę. Vien pavadinimas „Guliašinė sriuba“ išmuša iš vėžių…
Tad sudėliojame pietų meniu ir, klausydamiesi indiškos melodijos garsų, laukiame sriubų, kurios trumpam mus panardins į kitokius mitybos įpročius.
Daržovių sriuba – 2,00 euro
Guliašinė sriuba – 2,50 euro
Daržovių sriuba ir guliašinė nustebino jau tuo, kad į jas žvelgiant norėjosi paklausti: ar tik neatnešėte vienodas sriubas. Paskanavęs abiejų sriubų nusprendžiau, kad aprašinėdamas aptarinėsiu jas abi iškart. Nes guliašinė pranoko daržovių tik šiek tiek gausesniu prieskonių kiekiu ir sojos rutuliukais. Tai mane nustebino. Maniau veganizmas ir vegetarizmas turėtų pasižymėti įvairesniais patiekalais iš daržovių. Nes jiems daržovės, neskaitant kruopų, lyg ir pagrindiniai ingredientai gaminant maistą. Gaila, kad virėjų fantazijos stoka neleido patiekti dvi skirtingas sriubas. Jei būčiau valgęs vienas, to būčiau ir nepastebėjęs, nes niekad neužsisakau dviejų sriubų. Tad džiaugiuosi, kad mano eksperimentuose vis dar sutinka dalyvauti Katinienė. Tad apie sriubas. Guliašienė, tai toks iki skausmo pažįstamas receptas. Tik va tie sojos kamuoliukai niekaip nesugebėjo mane įtikinti, jog jie bando suvaidinti mėsos vaidmenį. Čia lyg pradedančiam aktoriui bandyti iškart vaidinti pagrindinę rolę. Tokia įdomi sojos rutuliuko koncistencija, lyg kramtytum kažkokį apvirtą sūroką zefyrą. Džiugu, kad daržovių sriubos tirštos. Nes kai sultinius su keliomis pasiklydusiomis daržovėmis bando vadinti sriubomis, mane siutina. Čia jos buvo skanios – tirštos, jei neprisiminti fakto, jog jos abi panašaus skonio ir tie sojos kukuliukai, kurių mano pasąmonė niekaip nesugretino su mėsa.
Apibendrinant sriubas: pasijutome lyg pas viengungį, kuris norėdamas suvaidinti didesnį patiekalų pasirinkimą ant stalo, į daržovių sriubą įmetė sojos kukuliukų ir patiekė jau dvi skirtingas sriubas…
Kofta – 5,50 euro
Sojos kepsneliai 0,5 – 4,00 euro
Pagrindiniai patiekalai iškėlė klausimą, ar mes ištiesų vegetarų/veganų restoranėlyje? Kur daržovės? Kodėl jų tiek mažai prie patiekalo? Kodėl tiek daug ryžių? Negi šie metai paskelbti – baltojo ryžio? Daug klausimų dar nepradėjus valgyti. Bet vėliau klausimai išgaravo. Tiesiog buvo labai skanu. Bent mano valgytas patiekalas mane maloniai nustebino. Panyra sūrio rutuliukai su špinatais buvo pasakiški. Esu skanavęs panyra sūrio ir jis man niekada nėra dar suteikęs tokių gerų emocijų, kaip valgant šį patiekalą. Visada dėmesį gaminant patiekalus skirdavau sūresniems sūriams, kurie turi stiprius poskonius, ir aplenkdavau šį saldų sūrį. Įdomus, švelnus skonis šiame derinyje su špinatais bei padažiuku, kuris žvelgiant į nuotrauką atrodo turėtų būti riebus, bet taip nebuvo. Katinienė valgydama sojos kepsnelius vis dar skundėsi tuo, kad daržovių mažai, ir kam tiek daug ryžių. Aš ją pilnai supratau, juolab, ir tie kepsneliai tokie, kad geriau derėtų su daržovėmis, o ne su sausais ryžiais.
Morkų sultys – 2,00 euro, Apelsinų sultys – 2,00 euro
Ar mums pavyko apgauti save? Ar pavyko įtikinti, kad mes lyg ir valgėme mėsą? Tikrai ne. Bet kad aš užsuksiu į šį restoranėlį ir ne kartą, tai tikrai. Nes aš už šviežų maistą, gaminamą čia ir dabar.
Vertinu 4/5. Iki penketo trūko, kaip ir minėjau daugiau fantazijos gaminant sriubas, bei patiekiant pagrindinius patiekalus reiktų didesnį dėmesį skirti daržovėms, o ne ryžiams…
