Daugelis mano skaitytojų mano, kad Riebus katinas yra koks tai veikėjas, kuris važinėja po Lietuvą vertindamas maitinimo įstaigas. Kai kurie mane net vadina maisto kritiku.
Deja, bet per 6 metus (tiek laiko aprašau maitinimo įstaigas) nė karto niekur savęs taip nepristačiau.
Tad pradėdamas šią apžvalgą noriu trumpai paaiškinti kas yra Riebus katinas. Daugelis iš jūsų turi hobį, o gal kelis. Mano hobi, jei tai galima taip pavadinti, yra maitinimo įstaigų lankymas. Tam, kad aplankytos vietos nepasimirštų sukūriau Riebaus katino puslapį facebook, kur ir talpinu naujas apžvalgas.
Tad mano apžvalgos yra asmeninės nuomonės išraiška apie tai ką patyriau su Katiniene ar su kompanija vienoje ar kitoje maitinimo įstaigoje. Ir ta nuomonė nėra brukama nei vienam iš jūsų per prievartą. Jūs patys renkatės skaityti mano apžvalgas ar ne.
O dabar apie maitinimo įstaigą, kurią rekomendavo kažkas iš mano skaitytojų.
Naujai atsidariusios įstaigos mane vilioja ir baugina. Nes pirmomis dienomis ar mėnesiais, kad ir kokie geri bus surinkti specialistai, pasitaiko daugiau klaidų nei tose maitinimo įstaigose, kuriose kolektyvas dirbantis jau kelis metus būna „susidirbęs”.
Tad eidamas į nesenai atsidariusią valgyklą, gražiu pavadinimu, „Pipiriukas” būtent apie tai ir galvojau.
Valgyklos interjeras jaukus ir tiktų ne tik valgyklai, bet nepadarytų gėdos kavinukei ar barui.
Meniu pasirinkimas platus, kainos panašios kaip ir daugelyje kitų valgyklų Lietuvoje.
Pirmi įspūdžiai geri, tad beliko išbandyti maistą.
Pirma kas krito į akis, kad mergina nesenai dirbusi prie kasos, paėmusi iš kliento pinigus, neužsidėjusi pirštinių ramiu, veidu atėjusi aptarnavo kitus klientus, dėdama jų užsakytus patiekalus į lėkštes.
Bet tai truko ne ilgai, o iki tol kol grįžo jos kolegė, kuri greičiausiai ir atsakinga už patiekalų atidavimą klientams.
Taip jau su mumis Katinais nutinka, kad dažniausiai į maitinimo įstaigas atvažiuojame alkani, ir norime paskanauti visko ir daug.
Nežinau, kiek būčiau papildomai patiekalų užsakęs, jei nebūčiau pamatęs mums įdedamo kalakutienos troškinio, kurio išvaizda man apetito nesukėlė.
Tiesa, išgirdęs už manęs stovintį vyriškį užsakant cepelinus susigundžiau ir aš jų paskanauti.
Bet pamatęs kokius sudriskusius jis gavo tos minties atsisakiau.
Pietus pradėjome nuo sriubų, kurios buvo tokio liūdesio, kokio nenorėtų skanauti net kelias dienas neėdęs benamis šuo.
Raugintų agurkų sriuba – 1,20€
Toks jausmas, kad tai buvo ne sriuba, o perlinės kruopos užpiltos verdančiu vandeniu, kuriame dėl skonio buvo įpilta skysčio iš stiklainio, kuriame prieš tai buvo rauginti agurkai.
Nes pačių raugintų agurkų sriuboje buvo tik fragmentai.
Nors sriubos kaina ir nedidelė, bet už eurą esu valgęs ir skanesnių sriubų kitose valgyklose ar kavinėse, tad šią agurkinę nurašau į šiukšlinę.
Guliašinė sriuba – 1,90€
Jei reikėtų spėti kaip buvo gaminama guliašinė sriuba, tai vienintelis logiškas paaiškinimas, kodėl skiriasi joje plūduriuojančios mėsos ir pačios sriubos temperatūra būtų toks – į išvirtą sriubą supjaustė mėsą, kuri liko nuo vakar dienos pagrindinių patiekalų, ir pastatę sriubą ant šilto „marmito” tikėjosi, kad mėsa stovėdama pašils.
Kito paaiškinimo, kodėl sriuba karšta, o joje mėsa kiek žemesnė nei kambario temperatūra nerandu.
Pats sriubos skonis liūdnas, ir primena tą, kurią išverda pirmus žingsnius žengiantis virtuvėje.
Kai žmogus bijo persūdyti, ar įdėti daugiau prieskonių, dažniausiai jų tokiais atvejais įdeda mažiau nei reikėtų ir sriuba ar koks kitas gamintas patiekalas gaunasi beskonis.
Kalakutiena – 5,00€
Kalakutiena galėtų pretenduoti į prasčiausio metų patiekalo titulą. Tik kiek žemesnėje kategorijoje nei valgyklos, o tarp ligoninių patiekalų.
Gal kas iš virėjų dirbusių valgyklose papasakos, kaip reikia taip troškinti kalakutieną baltame padaže, kad padažas sušoktų tokiais gumulais?
Suprantama, kad be miltų čia neapsiėjo „Pipiriuko” auksarankės ar „auksarankiai”, bet kaip nepastebėti, kad padažą pradėjo traukti?
BBQ šonkauliai – 4,60€
Norėdamas bent kiek pagrąžinti šonkaulių nuotrauką, prieš paveiksluodamas šonkaulius apverčiau, kad nesimatytų tos svetimos gėdos, nes niekas ne tik kad nenulupo šonkaulių plėvelės, bet dar ją padengė BBQ glazūra.
Labiausiai šonkaulių „minkštumą” atspindi šios dvi nuotraukos. Šonkauliai guminiai.
Jei gerai apvirtus, ar apkeptus, gali valgyti be įrankių, tai šita guminė pliauska nepasidavė net bandant atpjauti peiliu.
Reziumuoju. Interjeras gražus, kolektyvas mandagus, paslaugus, kainos priimtinos. Tuo visi pliusai ir baigiasi.
Darbo metu mes renkamės valgyklas pietums ne tam, kad pabendrautume su valgyklos darbuotojomis, ar pasėdėtume ant minkštasuolių, o tam kad pavalgę joje nejaustume alkio iki kol grįšime po darbo namo.
Šiuo atveju mes iš valgyklos išėjome alkani, ir tiesiu taikymu nulėkėm į parduotuvę coca colos, nes be jos skrandžiai būtų sunkiai susitvarkę net ir su tuo mažu maisto kiekiu, kurį mes valgykloje suvalgėme.
Vertindamas valgyklą „Pipiriukas” visų pirma prisiminiau paskutiniu metu lankytas valgyklas, ten valgytų patiekalų kainas, jų skonį, ir didesnio balo nei 2/5 priežasties parašyti nerandu.
Dviese išleidome nepilnus 14€, ir turiu konstatuoti faktą, kad yra kavinių, kuriose svečius aptarnauja prie stalo, ir už sriubą, pagrindinį patiekalą ir stalo vandenį sumoki net mažiau. Tad šiai valgyklai reikėtų stipriai padirbėti ties patiekalų kokybe.
Gal sumažinti meniu pasirinkimą, kol patiekalų kokybė atitiks bent eilinės valgyklos lygį.
Atsisakyti šonkaulių, nes jų paruošti nemokate. Suplyšusius cepelinus palikti kolektyvui valgyti. O jei suplyšęs kas antras cepelinas, keiskit tą kuris juos daro, arba mokinkit kaip tai daroma taisyklingai.
Žodžiu, valgykla graži, užsidegimo ir noro dirbti pas kolektyvo yra, belieka padirbėti ties kokybę, ir bus viskas labai gerai.
