Apie Grūto parką neketinau rašyti, bet, kasmet sulaukdamas raginimų jį aplankyti, vieną dieną važiuodamas pro šalį nesusilaikiau ir užsukau.
Nesiruošiu politikuoti, tik trumpai išsakysiu savo nuomonę apie patį parką bei jame veikiančią kavinukę.
Apima jausmas, kad šį parką susikūrė buvę komunistėliai, kurie dar okupuotoje Lietuvoje srėbė grietinėlę, prikritę prie TSRS lovio. Manau, jie čia atvyksta atgauti jėgų – vaikščiodami ir žvelgdami į tuos metalinius stabus, kartkartėmis padūsaudami, kaip buvo gerai tais laikais, savotiškai pasikrauna energijos ir, išlindę iš miško, grįžta į realybę.
Tiesa, įėjimas į parką kainuoja 7,50 euro. Nelabai supratau, už ką mokėti tokius pinigus. Vienintelis dėmesio vertas eksponatas – smalsi balta kengūra. Visa kita – šalta ir atgrasu, kaip šių dienų oras.
Gerai pamenu tuos laikus, kai visi buvo priverstinai varomi į šventes, niekas neklausdavo, nori, ar ne. Į rankas buvo įbrukamos vėliavos, plakatai, taip ir žygiuodavo išgąsdinta minia, šlovindama primestą santvarką.
Nesiplėsiu parko tema, tik pasakysiu tiems, kurie išsiilgę tų „gerų“ laikų, kai eilėse tekdavo stovėti net dėl tualetinio popieriaus: jūsų argumentas, kad Lietuvai tapus nepriklausoma iš jos išvažiavo pusė gyventojų – juokingas. Jei Lietuvai būnant TSRS sudėtyje būtų atidarytos sienos, ir žmonėms būtų leista laisvai keliauti, kaip dabar, Lietuvoje būtų likęs amžinatilsį Algirdas Brazauskas (LKP CK pirmasis sekretorius) bei keli jo partiečiai. Tad įkvėpkite laisvo oro, užmeskite akį į kelias tų laikų paminklų – vaiduoklių nuotraukas, ir paskaitykite apie maistą Grūto parko kavinėje.
Raudoname fone aliumininiuose induose sudėta tai, ko daugelis, matyt, ilgisi iš tų laikų. Tad jei nostalgijos kamuojami pasijusite silpnai, jums būtina užsukti į šį parką: marinuota kilkė su svogūnais ir duona bei 100 g degtinės „už Staliną ar Leniną“ padės atgauti jėgas.
Žinoma, reiktų sriūbtelėti ir aliumininiame dubenėlyje patiektos burokėlių sriubos. Ji, kaip ir tais „gerais“ laikais, mėsos skoniu nepasižymės.
Pažvelgęs į tai, kaip „prabangiai“ patiekta elnienos aštri sriuba, supratau: ši kavinė priklauso kokiam tų laikų „komtorgui“, kuris nebijo kritikos. O jei ji ir pasirodytų, ją greitai užgesintų partijoje turimi ryšiai.
Pagrindiniai patiekalai buvo tai, ką aš drąsiai galiu vadinti šoko terapija. Jais galima gydyti tuos, kurie per 30 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vis dar ilgisi tų laikų.
Jei sprandinės kepsnys (8,90 euro) dar buvo šiaip ne taip valgomas, tai kepsnys „Baravykas“ (9,90 euro) buvo liūdnesnis, negu atrodo nuotraukoje. Kas sumąsto susukti tokius derinius? Lyg ir kiaulienos sprandinė, bet sausa. Gal jai reikėjo ilgiau mirkti tame padaže ant mažos ugnies?
Nerasiu atsakymo, ir ne aš jo turiu ieškoti. Varganai atrodė ir salotos bei gruzdintos bulvių puselės, kurių skonis priminė, kad aliejus, kuriame jos buvo gruzdinamos, turėjo būti seniai pakeistas.
Pasakysiu sąžiningai, ranką prie širdies pridėjęs: pirmą kartą nesigailiu, kad teko skanauti prasto maisto. Jei jis būtų buvęs skanus, gal aš, išėjęs iš kavinės, būčiau pradėjęs kitaip žiūrėti ir į Lenino ar kitas skulptūras. Bet dabar turiu konstatuoti faktą: tiek pats parkas, tiek kavinė turi būti naudojama vaikams gąsdinti, kad jie nenorėtų gyventi tokioje liūdnoje santvarkoje, kokioje gyveno jų seneliai ar tėvai.
Šią kavinę vertinu silpnu 2/5. Vieną balą pridėjau už tai, kad joje dirbusios mergaitės sutiko nusifotografuoti su tų laikų atributika – pionierių kaklaraiščiais. Tai dar viena priežastis, kodėl aš nesiilgiu tų laikų. Man taip pat teko ryšėti šį kaklaraištį, nes neturėjau pasirinkimo teisės…
Buvau visai pamiršęs traukinį su gyvuliniu vagonu, kuris stovi prie įėjimo į parką. Panašiu į Sibirą išvežė mano senelius bei tėtį.
Tad važiuodamas namo visą kelią mąsčiau: ko ilgisi ta kompanija, kuri kūrė šį siaubo parką?
