Pradėkime nuo to, kad norint pasimėgauti karka, reikia žaliavų ieškoti tam tikrose vietose. Tad jau 9:00 ryto aš turguje. Kuriame nesakysiu, nes kaip žvejys neišduoda žuvingų vietų, taip ir aš „mėsingų”. Karką išsirinkti lengva, jei kažką išmanai apie mėsą, jei ne pakibsi ant, gražiai besišypsančių ir čiulbančių pardavėjų kabliukų ir nusipirksi eilinio mutanto užauginto per 3 mėnesius mėsą ir prasikepęs kažkokį nesusipratimą, dėl nenusisekusio kepimo kaltinsi kepsninės gamintojus… Tad jei išmanai, tu kaip ir aš, apsiperki teisingai. Tada leki namo ir pradedi ruoštis fiestai. Kol kaista kepsninė, į katilą sudedu kapotą karką, per pusę pjautas svogūnų galvas, česnakus, lauro lapus, kvapniuosius , ir juoduosius pipirus, na ir druskos mesteliu nepagailėdamas. O tada vieta alaus reklamai, nes supilu keturias butelius kvietinio alaus. Jokio vandens, gaminate sau, tad pilkite vien alų. Kai kepsninė įkaista iki 150C dedu katilą ir užvožęs žinau, kad teks laukti visas 3 val., o gal net ir 3,5val. Žodžiu sėdžiu alutį gurkšnoju, laukiu. Kai reikalas gerai suvirė, mėsgalius iš puodo išdedu ant grotelių tolimesnei procedūrai. Na ji trumpesnė lyginant su prieš tai vykusią. Karkikės per 30min. apkepa, apskrusta, tam pasitarnauja ir vyšnios drožlės. Į klausimą, kodėl nesimato nuotraukose alaus, atsakau, niekas iš alaus gamintojų už reklamą nesumokėjo.
Skanaus
