Ką veikėte per Trijų karalių šventę? Aš su sūnum sugalvojau tėvukams siurprizą padaryti.
Kadangi vyresnio amžiaus žmonėms siurprizas, ir gan didelis, yra jau vien tai, jog vaikai ar anūkai juos aplanko, į svečius važiuoti tuščiomis manau nėra gražu.
Tad su sūnumi nusprendėme tėvukus pavaišinti sušiais, bet apie tai, kad atvykstame, neinformuoti – padaryti tikrą siurprizą.
Ir šiaip paskutiniu metu stengiuosi tėvams nesakyti, kad planuoju užsukti į svečius, nes tai jiems sukelia savotiško streso. Jei informuoju prieš kelias dienas, mama praktiškai kelias naktis nemiega. Jaudulys ir mintys, kuo pavaišinti, jai neleidžia atsipalaiduoti. Nors pas tėvelius lankausi dažnai, kiekvieną mano vizitą jie išgyvena taip, tarsi juos būtų aplankęs pats popiežius. Būtinai reikia nukrauti stalą taip, lyg aš ne vienas užsukau, o su pilnu autobusu svečių.
Sąžiningai pasakysiu – pastaruoju metu nors ir valgau sušius, apie juos nerašau. Gal ir šį kartą nebūčiau rašęs, bet norėjosi išsakyti priežastis, dėl kurių šiems patiekalams nebeskiriu apžvalgų.
Tad apie viską nuo pradžių.
Neturiu mylimiausio sušių gamintojo Klaipėdoje, tad pasirinkome esanti pakeliui ir įsikūrusi Klaipėdos Žardės rajone „ROLL’N’GO“.
Šis taškas turi net kelis stalelius, tad nusipirkus sušių nebūtina neštis namo, o prisėdus prie gan jaukių stalelių galima juos suvalgyti ir vietoje.
Tradiciją nufotografuoti meniu teko atmesti dėl dviejų priežasčių: blizgus meniu paviršius ir milžiniškas pasirinkimas. Tad tie, kurie norės pastudijuoti meniu, jį nesunkiai susiras internetiniame restorano puslapyje.
Didelis pasirinkimas man visada susuka galvą. Norėdamas kiek sutaupyti laiko, paprašau pagalbos. Darbuotojos padedami mes ne tik greitai sudarėme užsakymą, bet ir pakeitėme vieno sušio kelis ingredientus.
Virtuvės kolektyvas susisuko greitai, tad jau po 20 minučių mes beldėmės į tėvelių vartelius. Žinoma, kad mus išvydę jie buvo šokiruoti, bet tas jaudulys buvo trumpalaikis lyginant su tuo, kurį jie būtų patyrę, jei apie vizitą būčiau informavęs iš anksto.
O tai, kad atvežėme ką ant stalo padėti, jiems padėjo greičiau nusiraminti.
Dabar apie sušius. Ir pirma – apie priežastį, kodėl apie juos paskutiniu metu nerašau.
Valgydamas sušius aš vis prisimenu tą ligą, kurios pavadinimo minėti net nesinori, o jos pagrindinis simptomas buvo skonio praradimas.
Tai valgydamas sušius aš visuomet pasijuntu lyg tos ligos pakirstas. Aš nejaučiu nei lašišos, nei krevetės skonio. Nors vizualiai tuos ingredientus matau. Ką galima jausti, tai tik vienintelį ungurį.
Tad daugelis sušių restoranėlių Lietuvoje turi ne tik panašius meniu, bet ir problemas su lašiša.
Dabar rašydamas apie lašišą prisiminiau per naujus metus svečiuose valgytus sumuštinukus su sūdyta lašišą. Kurią tų namų šeimininkas pats sužvejojo prie Norvegijos krantų. Va tai lašišai aš galėčiau eiles kurti. Sodrus žuvies skonis bei kvapas, kuriuo gali pasigirti ši žuvis.
O to, ką valgome susuktą į sušius, aš lašiša vadinti negaliu.
Visumoje retoranėlio „ROLL’N’GO“ sušiai susukti gerai, ryžių kiekis optimalus. Vienintelis, kas mano akiai pasirodė perdėta, tai sezamo sėklų ant vienos rūšies sušių ryškiai per daug. O kai per daug – jau nebeskanu.
Ir dar tokia mažytė pastaba dėl svogūnų laiškų: jei juos barstote, kad jie kiek pakeistų skonines sušių savybes, tai barstykite tolygiai per visus sušius, o ne minimaliai, kaip papuošimą.
Reziumuoju. Kadangi tėvukai sušiais liko patenkinti, vertinu „ROLL’N’GO“ 4/5. Gaila, bet paskutiniu metu Lietuvoje gaminami sušiai kažkokių naujų atradimų man nesuteikia.
