Mano gyvenimo ritmas toks, kad pietauti dažniau tenka maitinimo įstaigose nei namie. Ir anksčiau jus pasiekdavo apžvalgos, kuriose aš aprašydavau 5 ir daugiau degustuotų patiekalų.
Nuo šios dienos atsiranda ir nedidelės apžvalgos, panašios į šią. Du, trys patiekalai – ir verdiktas.
Tad pradedame.
Nepasakosiu, kokie vėjai mane nunešė į Gargždus, bet susiklosčius tokioms aplinkybėms, nusprendžiau pietums pasirinkti vieną iš miestelyje esančių maitinimo įstaigų.
Restorano interjeras man asmeniškai priminė skautų valgyklą, kurioje laukdamas pietų jaunimas galėtų skaityti knygas, o tie, kurie nemėgsta skaityti, greičiausiai nagais drasko stalų paviršių. Kitaip iš kur tokie „nupešioti“ stalų stalviršiai?
Restoranu šios menės aš asmeniškai nepavadinčiau.
Meniu su jame išvardintu nedideliu kiekiu patiekalų ir santykinai aukštomis kainomis buvo vienintelė detalė, kuri restoraną „Lijo“ siejo su restoranu.
Padavėjas su manimi bendravo taip, lyg mes būtume seni draugeliai, nesimatę kelis metus. Paklaustas, ar skaniai pas juos ruošiamas sterkas, jis man kaip senam bičiuliui atsakė: pas mane sterkas pasakiškas.
Tad prie salotų su jautiena, pomidorinės sriubos aš užsakiau dar ir sterką.
Nustebau pirmiau sulaukęs sriubos, o ne salotų. Pranešęs apie tai padavėjui, išgirdau įdomų jo paaiškinimą: tai aš pagalvojau, kad vietoje salotų jūs sterką užsakėt. O šiaip pas mus porcijos didelės – privalgysit ir nuo dviejų patiekalų.
Pomidorynė – 5,00€
Tai kas man lieka? Imu šaukštą ir bandau degustuoti sriubą. Ir čia aš vėl save pagaunu audžiant mintį, kad tai joks ne restoranas, geriausiu atveju – studentų kavinukė, kur ir virtuvėje darbuojasi tie patys studentai.
Nes savo amatą išmanantis virėjas į pomidorų sriubą niekada neįvarvolins balzaminio acto. Pirma – per daug pripilta. Antra – balzaminis actas ne vietoje panaudotas, ir trečia – žvelgiant atrodo, kad iš skardinės supilta tiesiai.
Sriuba buvo skani tol, kol kažkas virtuvėje nesugalvojo jos papuošti balzaminiu actu. O tada sriuba numirė, ir aš galėjau jos paskanauti tik tiek, kiek jos nebuvo okupavusi lėkštėje išsiliejusi nafta.
O šiaip balzaminiu actu galima pašlakstyti pomidorus, naudoti salotoms, troškiniams.
Padavėjas, pamatęs nesuvalgytą sriubą, nusistebėjo, kažkodėl paminėdamas, kad čia visi tą sriubą labai mėgsta.
O kaip man tai suprasti: visi mėgsta? Jei visi, tai pamėgti turiu ir aš?
Sterkas su salierų piure – 12,00€
Sterkas atrodė taip, lyg kažką lėktuve supykino ir tas privėmė į jam patiektą maistą. O kad sėdinčiųjų šalia nesupykintų, išpiltą skrandžio turinį pabandė paslėpti po burokėlių lapais.
Pykit nepykę, bet kitaip šitos nesąmonės aš pavadinti negaliu.
Padažo privarvolinta tiek, kad po juo vietoj sterko karpį paslėpkit – ir žmogus nesupras, ką valgo. Kam kilo mintis virtuvėje mažą gabalą sterko supjaustyti į 3 dalis? Jis gi kepant sukepė, ir jo galai virtę vėžlio kiautu. Visą nesąmonių puokštę vainikavo marinuoti kelmučiai ir marinuoti svogūnėliai, pabarstyti ant padažo.
Jūs ten rimtai? Kas per kompozicija!?
Padavėjas, nutaisęs liūdną veidą, imdamas antrą nesuvalgytą patiekalą, į mano repliką, jog čia visiška nesąmonė, tesugebėjo sumurmėti: pas mus šį patiekalą žmonės labai mėgsta…
Nebeturėjau jam ką atsakyti, atsakiau tik tiek: namines salotas irgi daugelis mėgsta…
Reziumuoju. Bandau įsivaizduoti „Lijo“ restorano klientus „gurmanus“, kurie sugrįžta paskanauti to garsiojo mano ragauto sterko. Spėju, valgant jų pašnekesiai prie stalo panašūs į kažką tokio: dieviškai paruošti kelmučiai ir svogūnėliai…
Du patiekalai – ir visiškas šnipštas. Visiška beskonybė ir bandymas vaidinti restoraną padarant lėkštėje chaosą. Atsižvelgdamas į kainas, ant durų skelbiamą maitinimo įstaigos statusą – restoranas – paragavęs dviejų patiekalų daugiau nei 2/5 „Lijo“ įvertinti negaliu.
Mano rekomendacija „Lijo“ savininkams: virėjus išvarykit į „Mikado“ konservų fabriką kelmučių marinuoti ir ieškokit naujų virėjų. O jei nieko nekeisit, bent užrašą, kad tai restoranas, nuo durų nutrinkit…
