Šiandien turėjote skaityti apžvalgą apie Katinų įspūdžius iš Klaipėdoje įsikūrusio restorano „Žemaiteje draugų restoranas“.
Tai restoranas, kuris savo feisbuko puslapyje renginį ar naują patiekalą pristato žemaičių tarme. Būtent tie šmaikštūs tekstukai mane ir užkabino, ir sugundė suplanuotam vizitui.
Bet kaip žmonės moka gundyti, taip sugeba ir nuvilti. Atvykę prie restorano ant durų radome užrašą žemaitiška tarme, jis skambėjo maždaug taip: gerbiami draugai, kiek pavargom, nusprendėm pailsėti, apsitvarkyti ir greitu metu vėl atsidarysime. Parašiau ne žemaičių tarme, nes norint atkurti žemaitiškai, reikia tą tarme ir mokėti rokoutis.
Liūdniausia, kad panašaus teksto jų socialinėje paskyroje neradome – tuomet būtume planavę vizitą kitur.
Tad stovėdami tuščiais ir gurgančiais pilvais Klaipėdos senamiestyje sprendėme, kur galėtume ne tik pavalgyti, bet ir pranešti skaitytojams apie dar vieną naujai atrastą vietą. Taip sakant, bandom nušauti du zuikius.
Ir ten stovint niekas kitas į galvą man netopteli, išskyrus mintis apie kavinę „Klaipėdos senamiestis“. O prisiminimai apie ten jau daugiau nei dvidešimt metų kepamus „Senamiesčio pirštelius“ pilvą priverčia gurgti dar labiau, o kojas – sparčiau judėti link tikslo.
Kelios minutės – ir mes jau vartome meniu kavinėje. Dabar rašydamas gailiuosi, jog iš karto nepadariau kelių interjero nuotraukų, tai pasilikdamas vizito pabaigai. Ir kaip tyčia atsiskaitant kavinė prisipildė, tad nenorėdamas į kadrą traukti nepažįstamų žmonių, šį kartą jūsų dėmesiui interjero nuotraukų nepateiksiu.
Užtai meniu sulig telefonų knygos storiu nuotraukų padariau. Jau ne kartą minėjau, kad tokie meniu mane visada baugina. Kad galima sugalvoti tokį didelį kiekį patiekalų, aš net neabejoju, mane labiau baugina faktas, kaip juos kaskart reikia atkurti tokius, kokius juos sumanė patiekalų kūrėjas.
Stebiuosi ir padavėjais, kurie, priimdami užsakymą, jo neužsirašinėja. O prieš tuos, kurie vėliau jį išpildo be klaidų, aš galiu net žemai nusilenkti už puikią atmintį.
Natūralios apelsinų/greipfrutų sultys – 3,80€
Pirmasis patiekalas, pasiekęs mūsų stalą, buvo „Senamiesčio piršteliai“. O su jais besišypsantis padažas nugramzdino mane į prisiminimus, kai pirmą kartą šių pirštelių paragavau prieš 20 metų, tiesa, tada šį kavinė buvo įsikūrusi kitoje Klaipėdos senamiesčio vietoje.
Senamiesčio piršteliai – 6,50€
Niekas nepasikeitė, tos pačios skanios sūrio „pumpuškėlės“, kurios viduje alsuoja minkštučiu nuo karščio patižusiu sūriu, dengtu plona tešlos, džiūvėsėlių tempūra.
Žuvų sriuba – 4,30€
Besidžiaugdami paskutiniais piršteliais sulaukėme ir sriubų, kurios, gaila, bet simbolizavo faktą, kad ne visiems duota gera atmintis. Padavėjas vietoj užsakytų „Žuvų“ ir „Baravykų“ sriubų atnešė dvi žuvų.
Supratęs, kad sumaišė, greitai su viena pradingo virtuvėje.
Žvelgdamas į „Žuvų“ sriubą galiu pasakyti, kad gerai, jog jie pasivadinę kavine, nes iki restorano statuso dar toli, bet iki valgyklos – vienas žingsnis.
Kaip reikia taip sugadinti sriubos vaizdą prieš ją patiekiant? Spėčiau, jog mikrobangėje ją pakaitino iki užvirimo, tada dar į burbuliuojančią įdėjo šaukštą grietinės, o kai po gerų penkių minučių atėjo padavėjas jos paimti, grietinė nuo didelės kaitros jau buvo išsilydžiusi ir pasklidusi po visą lėkštę. Vaizdelis mano akiai baisus ir priimtinas nebent lauko virtuvėje karo lauke.
Gerai, kad sriuba bent jau buvo skani, bet karšta ir patiekta kiek žemesnės temperatūros nei ta, kurioje užverda skysčiai.
Grybų sriuba ant mūsų stalo pasirodė po gerų penkių minučių. Ji taip pat nesusilaukė jokių priekaištų dėl skoninių savybių. Tiršta, su jaučiamu lengvu baravykų poskoniu, ir, kas svarbiausia, nepersūdyta.
Pagrindiniai patiekalai nebūtų susilaukę daug kritikos, jei juos mums būtų patiekę kokioje pakelės užeigoje, kurios savininkai prieš 30 metų sukūrė užeigos patiekalų meniu ir neturėdami galimybės kur išvykti, nesidomėjo gastronomijos naujovėmis, dėl to meniu ir nepapildė naujais patiekalais.
Bet kavinė „Senamiestis“ yra Klaipėdos senamiestyje. Aplink – dešimtys kavinių, restoranų.
Klausimas, kodėl žmonės nesidomi ir netobulėja? Suprantu, kad „Senamiesčio piršteliai“ – klasika, apie šį patiekalą jau sklando legendos ir jo keisti nereikia, bet kiti patiekalai?
Na gerai, nesidomite naujovėmis, bet nepamirškit, kad tai kavinė, o ne gedulingus pietus tiekianti maitinimo įstaiga. Kodėl prie vištienos ir kiaulienos reikia dėti tokį patį garnyrą? Kur jūs skubate, kur fantazija?
Vištiena su pistacijų padažu – 12,00€
Toliau – vištienos filė su pistacijų padažu. Kas čia per pornografija po skambiu pavadinimu – pistacijų padažas? Kas jums pasakė, kad į grietinėlę sumetus nesmulkintas pistacijas ir pakaitinus, kad pistacijos suminkštėtų iki pupelių minkštumo, išgaunamas pistacijų padažas?
Jei nemokat kurti padažų, darykit klasikinį: smulkintos pistacijos, medus, ir ant silpnos ugnies pakaitinti.
O tam, kad kažkiek nusimanantį maisto gamyboje įvesti į dar didesnius apmąstymus, kas prieš jį per nesąmonė nugulė, vištienos kepsnį apšlakstėte kažkuo panašiu į BBQ padažą. Džiugu, kad bent vištienos neperkepėt.
Visada kavinėse užsisakau patiekalus, kurie minimi kaip firminis ar pavadinti maitinimo įstaigos pavadinimu.
kepsnys „Senamiestis” – 13,00€
Ir šį kartą užsakydamas kepsnį „Senamiestis“ tikėjausi jame rasti sukoncentruotą visą šios maitinimo įstaigos virėjų išmonę.
Bet suradau tik perkeptą mėsą, kuriai atpjauti netiko įprastas stalo peilis, o norint be didesnių pastangų atpjauti gabaliuką ir nebijoti spaudžiant peiliu mėsą nesuskaldyti lėkštės, reikėtų naudoti steiko peilį.
Riebus ir mano akiai per tirštas grybų padažas su mėsa susidraugavo tik ją iškepus, ir jo įdėjus į vidų tarp dviejų mėsos sluoksnių. Jei tie perkepti mėsos gabaliukai būtų gavę padažo ir tada dar patroškinti kelias minutes, tada gal mėsa būtų kiek suminkštėjus įgerdama padažo ir nebūtų tokia sprangi.
Reziumuoju. Jei tai būtų kokia pakelės užeiga, vertinčiau 4/5, nes tai tradicinis pakelės maitinimo įstaigų meniu, prie kurio pripratę dauguma jų klientų.
Bet, kaip minėjau, ši kavinė yra Klaipėdos senamiestyje, ir jei BBQ padažu apšlakstytas kepsnys užeigoje atrodytų lyg gastronomijos viršūnė, tai senamiestyje tai atrodo kaip beskonybė ir ingredientų derinimo neišmanymas. Tad vertinti senamiesčio įstaigą turėčiau 2/5. Bet tik dėl tų legendinių pirštelių rašau 3/5. Ir jei kada užsuksiu, tai tik „Senamiesčio pirštelių“, o visa kita – neįdomu ir liūdna.
